Vėlyvą šeštadienio rytą, kaip jau įprasta, išskubėjau į Bergeno biblioteką. Atiduot peržiūrėtus DVD, panaršyt internete, pasiimt naujų DVD ir knygų. Savo 3 DVD, kurių aš visgi nepavogiau ir nesidžiaugiau jais po obelim Lietuvos kaime, darbuotoja priima labai šiltai ir nekyla jokių problemų.
Kiek kitaip sekasi su internetu. Šį kartą bandau pats rezervuoti laiką naršymui. Neišeina. Žygiuoju pas informacijos darbuotoją, sėdinčią visai šalimais. Problema tame, kad bibliotekai vis dėlto privaloma nurodyt galiojantį norvegišką adresą. Kol duombazėj jo nėra, nieko negaliu daryt. Šį kartą buvau tam pasiruošęs – užrašau savo adresą, o šauni darbutoja dar prideda pašto kodą, kurio aš, aišku, nežinojau.
Vėl einu rezervuot laiką. Tačiau niekas nesikeičia - mano kortelės numerio vis dar neatpažįsta. Antrą kartą einu pas jau pažįstamą informacijos darbuotoją. Ji pakeičia PIN kodą ir pati rezervuoja laiką savo kompiutery. Na, atrodo, viskas turi veikt. Einu į auditoriją ir sėdu prie savo PC. Vedu savo kortelės numerį ir PINą, tačiau gaunu jau girdėtą atsakymą – Invalid username. Hrrrr.
Trečią kartą einu pas jau labai pažįstamą bibliotekos darbuotoj. Trečią kartą su ta pačia problema – ironiškas žvilgsnis ir atsainumas yra mažiausia, ko iš jos tikiuosi. Tačiau norvegė sako štai ką: „That must be the system error, it had happened in the past, I‘ll fix it right now“. Ji dar kartą viską patikrina, rezervuoja man kitą kompiuterį, pati neueina prie jo, įregistruoja mane ir grįžta šypsodamasi: „It‘s all right now, you can use it“. Nebuvo nei atsainumo, nei ironiško žvilgsnio, manęs net neišvarė iš bibliotekos. Jo. Stoviu sau išsižiojęs ir išmekenu nusususį anglišką „Thank You“.
Vis dėlto aš lietuvis, o ji norvegė. Čia ir yra visa esmė. Galvodamas apie bibliotekos darbuotoją vis dar įsivaizduoju kokią seną Stalino laikų bibliotekavą, kuri visam šitam reikale būtų arba visą laiką murmėjus sau po nosim (čia geriausias variantas) arba pradėtų rėkt, kaltint nemokšiškumu ir pan. arba apskritai išvarytų iš bibliotekos ir dar į nepageidaujamų asmenų sąrašą įtrauktų. Nors žiūrint iš norvegiškų pozicijų, čia nieko nuostabaus neįvyko. Toks jos darbas: padėti žmonėms, spręsti problemas ir visą šitą daryti ne su panieka ir atsainumu, o su šypsena ir nuoširdumu. Na, aišku, ji dar ir atlygį, lietuviškais standartais, milžinišką gauna.
Gaunu 25 minutes (5 minutes suvalgė visa šita maišatis) nemokamo interneto. Bėgioju iš vieno puslapio į kitą, ir galų gale nieko doro nenuveikiu. Lietuviška logika liepia eiti prie rezervacijos kompiuterio ir rezervuoti dar 30 minučių. Tačiau šį kartą sistema atpažįsta mano kortelės numerį ir dar prideda „You exceeded the reservation limit“. Na, bent jau pabandžiau.
Einu į antrą aukštą ir pasiimu net 5 DVD, kurie tikrai labai įdomūs ir verti dėmesio. Be to, randu Rough Guide to Norway, kurį norėjau pirkti Lietuvoj. Dar paimu knygą „The Last Kinf of Scotland“ bei vieną apie antrą pasaulinį karą Norvegijoj. Mmmm, kiek visokių gėrybių šitoj bibliotekoj. Man ji pradeda labai labai patikt. Noriu tokios Lietuvoj. Na tik, aišku, be tos 30-minučių-interneto-per-dieną politikos.
Užteks bibliotekų. Einu į lauką. Nuostabi diena. Bergeno centras kaip niekad gyvas: minios žmonių, aikštės centre kažkokia maža protesto akcija, aplinkui šmirinėja visokio plauko gatvės prekeiviai, kurie man kažkodėl nekelia pasitikėjimo. Įdomiai atrodo mergina ant laiptų, esančių aikštės šone, surengusi savo kompaktinių diskų išpardavimą. Ranka rašytas plakatas skelbia „I‘m moving, please buy my CD‘s, good price“.
Sėdu ant suoliuko ir pradedu vartyti The Rough Guide to Norway, sužinau daug įdomių dalykų, išmokstu net kelis norvegiškus žodžius, bet, atrodo, jų neprireiks. Dabar jau pradėjau su visais kalbėt angliškai net neklausdamas „Do You speak English“. Visi čia šneka angliškai ir neatrodo, kad jiems tai būtų neįprasta.
Hm. Visa diena prieš akis. Nemokami muziejai, kaip žinia, jau aplankyti. Kadangi kol kas dar nesu pasiryžęs pradėti lankyti mokamų obkjektų, nusprendžiu pasivaikščioti ten, kur dar nebuvau, - rytinėj miesto daly. Nežinau, kaip ta dalis vadinasi, bet žinau, kad ji įsikūrus kalvos ar, lietuvio akim žiūrint, kalno papėdėj. Siauros gatvelės, kaip tikruose kalnuose, čia zigzaginasi ir kyla kažkur į patį viršų. Aplink jas pilna norvegiškų medinių namukų.
Pradedu nuo Floibanen stoties. Floibanen yra funikulierius, kuris kelia į patį šios kalvos – Floyen - viršų. Iš šio taško viršūnės net nesimato, bet ji ir nėra mano tikslas. Kylu siaurom, zigzaginėm Bergeno gatvėm. Kuo toliau einu, tuo geresnis vaizdas atsiveria. Vis dėlto niekaip nerandu pakankamai geros vietos nuotraukoms.
Einu jau apie 20 minučių, bet vis dar nerandu geros vietos nuotraukoms. Staiga baigiasi gyvenamas rajonas. Prasideda kažkoks parkas. Nežinau, nei koks čia parkas, nei kur veda pagrindinis jo takas. Eit pirmyn ar grįžt? Klausimas, kuris man, deja, neegzistuoja. Eisiu tol, kol patenkinsiu savo smalsumą ir rasiu pakankamai gerą vietą, iš kurios matytųsi visas miestas.
Takas statėja, eiti darosi vis sunkiau, be to, baigėsi vandens atsargos. Parkas kažkaip nejučiom ėmė ir pasikeitė į paprasčiausią mišką ant kalvos. Kažkur šone ūžia miestas. Aš vis dar kopiu. Miško takas sukasi kairėn, dešinėn, kairėn, dešinėn. Netikėtai pamatau rodyklę su užrašu „Floyen“.
Dar kelios minutės ir aš stoviu ant vienos iš aukščiausių Bergeno kalvų. Wow. Pats to nežinodamas ir neplanuodamas ėmiau ir užkopiau. Jei būčiau žinojęs, kur einu, būtų buvę daug sunkiau – Floyen iš miesto centro atrodo tikrai gana aukštas kalnas.
Ant kalno mane pasitinka ne kokia šiukšlių krūva, o išblizgintas restoranas ir nuostabi apžvalgos aišktelė. Visas miestas po mano kojom. Pridarau daugybę nuotraukų ir rimtai svarstau galimybę duoti pailsėti savo kojom - leistis žemyn Floibanen funikulierium. Bet prieš tai einu nusipirkt atsigert.
OK. Paprasto vandens buteliukas, kainuojantis 9 litus, sugrąžina mane į realybę ir aš nebesvarstau galimybės duoti pailsėti savo kojom ir leistis žemyn Floibanen funikulierium.
Nusileidau žymiai greičiau ir lengviau, nei užlipau. Tačiau pareiti namo užtruko pusantros valandos.
Rodyk draugams
