BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Talinas

Jei atidžiai skaitėt šitą mano blogo įrašą, jau žinot, kad esu trijų italių, kurios pas mus univere mokosi pagal Erasmus, mentorius. Šiaip niekada neplanavau daryt kažko panašaus ir net nemaniau, kad yra specialūs žmonės, atsakingi už Erasmus studentus (tai nėra labai nuostabu, turint omeny, kad pas mus yra 4 Erasmus studentai). Su italėmis mane supažindino Rugsėjo pirmą, Šv. Jonų bažnyčioj, mokslo metų pradžios šventėj. Sako, va, galėtum būt mentorius, o aš sakau, aišku - kodėl gi ne.

Iš pradžių italės atrodė labai keistos, užsisklendusios, visada tarpusavy kažką itališkai šnekučiavosi ir niekuo nepasitikėjo. Paskui pradėjom su jomis ieškoti  buto, nes visi Kauno bendrabučiai buvo pilni arba “netinkami gyventi užsieniečiams”. Šis dalykas sekėsi labai sunkiai ir galų gale visai nepavyko, nes jos kėlė labai didelius reikalavimus, o kai pamatė, kad jie yra neįgyvendinami, ir sutiko nusileisti, nebeliko pigių butų centre… Visgi pusantro mėnesio trukęs buto paieškos košmaras baigėsi, kai joms atsirado vietos Kauno kolegijos bendrabutyje.

Atėjo linksmesnė dalis.  Italės mums su Edita (ji - mano kolegė mentorė) virė itališkos pastos, kuri yra skanesnė nei aš galėjau manyti (jos puikios kulinarės). Paskui buvo Jurgos Šeduikytės koncertas, per kurį italės stovėjo prieš pat Jurgą ir nė žodžio nesuprasdamos bandė įsijausti. (Na, jos šiek tiek sutriko, kai Jurga paprašė Martos kažką padainuoti. Vis dėlto, po dainos Jurga gavo raštelį “we're italian, but we love you”, Jurga jį paviešino ir išdidžiai pareiškė “I'm Lithuanian and I love U2″). Buvo  Elisos  gimtadienis, į kurį atėjo ~40 Erasmus studentų, buvo Nulių Show, į kurį varėm kartu. Praėjusį savaitgalį buvo kelionė į Taliną.

Penktadienis, Spalio 19.

Susitinkam 01.15 Kauno autobusų stoty. Pagal pirminę idėją, į Taliną turėjome važiuoti keturiese: aš, Marta, Elisa bei Giulia. Prie mūsų prisijungia
dar trys tarptautinių mainų studentai: japonas Atsushi bei vokiečiai Jonas ir Giuli. Kuo daugiau - tuo smagiau! Turime spėti į lėktuvą Vilnius - Talinas, kuris kyla 06.55. Nusigauti į Vilnių tokiu metu nėra pats paprasčiausias dalykas, nes, kaip žinia, nėra jokio visuomeninio transporto, išskyrus pavienius tarptautinius autobusus. Pagal tvarkaraštį, Kauną tokiu metu turi aplankyti autobusas iš Kaliningrado, važiuojantis į kažkokį Belarusų kaimą. Dar prisimenat senus raudonus Ikarusus? Va būtent toks ir atvažiuoja - pavėlavęs ~40 minučių. Iš jo išlipa kažkoks pusiau miegantis, pusiau girtas vairuotojas ir keli įtarimą keliantys keleiviai. Na, bet svarbiausia, kad jie mus paima pavežėti iki Vilniaus už 12 litų. Nežinau, ar man pasirodė, ar aš tikrai mačiau kelis tuščius alkoholio butelius kažkur autobuso pakampėse. Na, bet tai nebesvarbu. Jei kažkas kažką ir vartojo, tai nieko jau nebeliko dar neprivažiavus Lietuvos pasienio - dabar visi ramiai miega.

Vilnių pasiekiame prieš 04.00 valandą ryto. Turime laiko užkąsti ir pasišnekučiuoti. Kiek vėliau lipame į ankstyviausią Pirmo maršruto autobusą ir oro uostą pasiekiame dar prieš 5 ryto. Net gera pasidaro, nes sėkmingai įvykdau savo mentoriaus misiją (buvo šiek tiek baimės, dėl transporto į Vilnių). Visiems pranešu, kad į mane daugiau jokiais mentor-type klausimais nesikreiptų, kai tik išlipsim Taline, nes aš ten būsiu toks pats užsienietis kaip ir mano kompanionai (kai kas, mat, nelabai mato skirtumo tarp LT ir EE).

Visą skrydžio laiką miegam ir kai ką nusileidus net tenka žadinti.

Talino oro uostas, nors mažas, anot italių, yra so-scandinavian (šią frazė Estijoje išgirsim dar dažnai). Nors šiaip negali su jomis nesutikt - oro uostas tikrai jaukus, o po to, kai pastatys naują terminalą, panašiai kaip VNO dabar pastatė, bus dar fainesnis.

Lauke pučia gūsingas vėjas, oras šaltas ir drėgnas - tolumoje matosi jūra. Oro uostas yra prie pat Talino centro, tad savo hostelį pasiekiame vos per 20 minučių. Griūnam miegoti ir atsikeliam tik po pietų.

Šiek tiek numigę ir šiek tiek panašesni į žmones išeiname Talino apžiūrėti.

Tiesiog dievinu Talino senamiestį - jame gali pajusti viduramžių miesto atmosferą. Senamiestį juosia dar išlikusi miesto siena ir yra kažkas panašaus į miesto vartus:

Iki pat sutemų mėgaujamės šiuo nerealiu miestu, užsukdami į kelias suvenyrų parduotuves, senų knygų parduotuvę ir dvi bažnyčias (liuteronų ir provoslavų, pastarojoje kaip tik vyko mišios, jos mums pasirodė labai keistos ir neįprastos).

Vakarą baigiame namie su filmu ir pica, kepta keptuvėje, nes, pasirodo, mikrobanginės namie neturėjom (neklauskit kaip, bet tai tikrai įmanoma :D)

Šeštadienis, Spalio 20

Keliamės pakankamai anksti, nes šią dieną buvom nutarę skirti kelionei į Tartu. Tartu yra antrasis pagal dydį Estijos miestas, kaip teigia wikipedia - šalies intelektualų ir kultūros centras. Kelionė į Tartu ekspresu užtrunka dvi su puse valandos ir, ISIC dėka, kainuoja 22 litus. Pakeliui turim progą užmesti akį į Estijos gidą, kuriame be daugybės kitų lankytinų objektų, minimas KGB muziejus. Mus visus jis kažkodėl labai užkabina, tad nedvejodami įrašome jį į savo to-do list.

KGB muziejus paaiškėja esąs KGB celių muziejus. Karceris su savo dieta ir kankinimo kėdė padaro pakankamai slogų įspūdį. Nors Marta neatrodo tokia išsigandusi:

Traukiam centro link. Tartu centre - rotušė su “Studentų bučinio” skulptūra ir pailga pėsčiųjų gatvė, beveik Laisvės alėja, tik visiškai atnaujinta. Padarom mažą fotosesiją imituodami skulptūrą.

Nusprendžiame papietauti estiškame restorane, bet randame jį rezervuotą, tad tenka rinktis šalia esantį rusišką. Netikėtai išsipildo piktdžiugiška Martos prognozė, kad rusiška virtuvė yra beveik identiška lietuviškai (ar vice versa). Beveik visko, ką užsisakėme, esu ragavęs Lietuvoje, nors niekada nesu buvęs rusiškame restorane.

Po skanių pietų dar spėjame nupėdinti iki Tartu universiteto, kuris vakare atrodo labai gražiai:

Apie devintą valandą vakaro grįžtame į Taliną, apsiprekiname Maximoje (mūsų nuostabai, po aštuntos vakaro negalime įsigyti jokio alkoholio, tad iš italių vėl išgirstu so-scandinavian epitetą, tačiau jis šį kartą turi, sakyčiau, neigiamą prasmę). Prieš pat vidurnaktį, šiek tiek pailsėję namuose, einame į naktinį Taliną paspoksoti bei Martą su B-day pasveikinti.

B-day sveikinimo ceremonija vyksta labai jaukioje kavinėje Talino senamiestyje. Židinyje rusena ugnis, aplink daug žvakių, o sienos apibėgusios vašku. Jėgelė (mm)…

Antrą valandą nakties paliekame kavinę ir pradedame turą po jau pakankamai tuščią Talino centrą.

Pripyškinu nemažai naktinio miesto nuotraukų, nors labiausiai man patinka šita:

 

Apsukę ratą senamiestyje patraukiam arčiau jūros, padarom dar viena mažą fotosesiją ir suprantam, kad esam jau pakankamai sušalę ir kad jau laikas namo.


Sekmadienis, Spalio 21

Keliamės apie pirmą valandą dienos, ilgai kuičiamės ir paliekam namus tik apie trečią valandą. Tenka atsisveikinti su draugais, nes, skubėdamas į paskaitas, turiu juos palikti diena anksčiau.

Pakeliui (na, ne visai) į autobusų stotį dar spėju nufotografuoti naująjį Talino centrą:

Po to praleidžiu 10 valandų autobuse ir sugrįžtu į tuščią ir visai nesvetingą naktinį Kauną.

Visos fotkės čia:

Rodyk draugams

Grįžus į Lietuvą

Mano lėktuvas iš Kopenhagos vis žemėja ir žemėja, kol skurdūs Vilniaus priemiesčio pastatai pasidaro visiškai matomi. Tokių jau seniai nebuvau matęs, tiesą sakant, buvau visai apie juos pamiršęs. Bet jie niekur nedingo, jie, atrodo, visus 2 mėnesius laukė, kad galėtų man priminti ne tik apie save, bet ir apie šalį, kurioj stovi.

Išlipu iš lėktuvo. Šilta. Visai kaip prieš du mėnesius.

Oro uoste labai ramu. Savo lagaminą pasiimu vos perėjęs pasų kontrolę, tačiau įtari pasienio darbuotoja sustabdo mane ir pasiteirauja, ką nešu keliuose maišeliuose, kuriuos atsinešiau iš lėktuvo. Mano atsakymas “Suvenyrus iš Norvegijos” jai pasirodo aiškus ir jai daugiau nieko iš manęs nereikia. Keista bobšė.

Oro uoste mane pasitinka tėvas. Sėdam į mašiną ir važiuojam ne namo, o tiesiai į Paluknį. Jau kitą dieną čia prasidės 11-tas lėktuvo AN-2 sąskrydis. Kadangi esu  dalyvavęs  5-tame, 7-tame, 9-tame, ir 10- tame sąskrydžiuose ir kadangi šis organizuojamas Lietuvoje, negalėjau nedalyvauti. Tai iš esmės ir lėmė mano kelionės atgal datą.

Paluknys yra vieta, kurioje niekada nesu buvęs. Į ją veda stebėtinai geras kelias iš Vilniaus.

Vos pusvalandis važiavimo ir aš stoviu kažkur vidury plyno lauko. Kažkur toliau - didelis miškas. Aplink jau zuja

šiek tiek uodų, su kuriais neteko susidurti jau du mėnesius.

Šiandien čia vyksta tik pasiruošimo darbai, tad aš nesu ilgai reikalingas. Gaunu instrukcijas, kaip nuvažiuoti namo, sėdu į automobilį ir lekiu Kauną.

Namuose viskas atrodo neatpažįstamai pasikeitę. Ech, net neturiu laiko įsivažiuot ir kitą rytą tenka vėl pakuotis, apskambinti grįžusius ir nedirbančius kursiokus į kompaniją ir dundėti Lietuvos  keliais ir keliukais.

Ketvirtadienį pradedam AN-2 sąskrydį.  Kitos trys dienos pavyksta tikrai šauniai, nuveikiam daug dalykų, pamatom 17 beveik antikvarinių AN-2, pabūnam Vilniaus rotušėj ir padarom daug foto:

Mus sužavi švedų lėktuvas. Įdomu, kodėl?

Vaidinam demokratiją Grūto parke

Kaip ironiška…

Pamatom Trakus iš oro

Kolegės prie Trakų pilies

Vėlų sekmadienio vakarą grįžtu namo šiek tiek ilgesniam laikui - savaitei.

Per savaitę tenka
apsiprasti Lietuvoje ir pasiruošti kelionei į Kretą. Ilgai laukiau dienos, kai visi kartu išlėksime normaliai pailsėti, nes paskutines tokias atostogas turėjome labai labai seniai. Visgi savaitė prabėga greitai ir sekmadienį išlekiam į Europos pietus.

Lipdamas iš lėktuvo Herakliono oro uoste nusiteikiu temperatūrų šokui, panašiam, kurį patyriau praėjusiais metais Turkijoj, bet oro temperatūra Kretoj ne ką didesnė nei Lietuvoje - 30 laipsnių.

“Supermarketas” prie viešbučio

Prie mūsų paplūdimio

Mūsų mažas ir tylus paplūdimys

Hersonisos - mažas miestelis, prie kurio gyvenome, vakare

Knoso rūmai - vienintelė vieta, apie kurią žinojau, skrisdamas į Kretą

Matala - mažas miestelis salos pietuose su nerealiu paplūdimiu

Agios Nikolaos, labai gražus uostamiestis salos šiaurės rytuose.

Ši kelionė buvo šiek tiek varginanti, nes ne tik kepinomės saulėje (šito labai trūko po vasaros Norgėje), bet ir nemažai keliavome, o derinys kelionės+saulė+karštis man kažkodėl sukelia galvos skausmą ir nuovargį. Vis dėlto patirti įspūdžiai viską atperka šimteriopai…

Po šių dviejų mažų kelionių, baigiu vasaros ir kelionių sezoną. Dabar tenka grįžti jau ilgesniam laikui.

Rodyk draugams

Dar šiek tiek muzikos

Dar šiek tiek muzikos, kurią Norvegijoj nepaliaudamos grojo manio mėgiamiausios radijo stotys - Radio1ir Energy.

Sichelle - Fuck Deg

Paolo Nutini - New Shoes

Erik og Kriss - Den Låta

 

Josefine - Perfect



Michael Bublé - Everything

Rodyk draugams

Pakeliui namo

Rugpjūčio 8-ąją mano žadintuvas suskamba pusę penkių ryto. Šiaip jau labai nekenčiu tokių ankstyvų kėlimųsi ir jei reikia taip anksti keltis dažniausiai iš viso normaliai nemiegu (kaip buvo skrendant į Rygą), tiesiog vartausi ir kas pusvalandį žiūrinėju į laikrodį, kad nepavėluočiau.

Bėgioju po keistai tuščius namus, sugrūdu paskutinius daiktus į lagaminą ir pamatau, kad kieme jau vaikštinėja taksi vairuotojas. Taksi man iškvietė dar iš vakaro. Keista, kad jis atvažiavo 10 minučių anksčiau. Neverčiu jo laukti (tiksliau bijau, kad jis manęs nesulaukęs išvažiuos) ir išbėgu paskui. Užrakinu namus ir padedu raktelį “under the mat”.

Už vartų stovi taksi automobilis. Ir ne šiaip sau koks automobilis, o naujutėlaitis (dar blizga) Mersedesas. Prie jo stovi baltais marškiniais ir kostiumo kelnėmis pasipuošęs vairuotojas - atrodo, tik ir laukia, kol galės paimti mano lagaminą ir įdėti jį į bagažinę.

Įlipam į vidų. Jis jau žino, kur man reikia, todėl tik pasitikslina: “Busstasjonen?”, “Yes, Busstasjonen” - atsakau. Jis kažką sumaigo GPS imtuvo ekrane ir pradeda važiuoti. Šiek tiek leidžiamės, pravažiuojam  beveik kas dieną lankytą Laksevag Supermarketą, paskui vėl kylam į mažą kalniuką, sukam į pagrindinę gatvę ir važiuojam tiesiai. Tokiu metu aplink nėra nė vieno žmogaus, nė vieno automobilio. Ir nė vieno bandymo važiuoti daugiau nei 50 km/h.

Už kelių minučių baigiasi mano rajonas, Laksevag , tada sukam į dešinę ir kylam ant vieno pagrindinių Bergeno tiltų, už jo neriam į beveik kilometro ilgio tunelį ir išlendam prie pat autobusų stoties. Kaip lengva važiuoti, kai iš esmės reikia žiūrėti ne į kelią, o į GPS ekraną, kur rodomas kiekvienas kelio vingis ir posūkis…

Už šį 10 minučių pasivažinėjimą sumoku apie 80 litų. Pasiimu lagaminą, užsidedu kuprinę, pasitikrinu, ar turiu lėktuvo bilietą ir einu į autobusų stotį. Ji visiškai tuščia, todėl pasijuntu nejaukiai, net pamanau, kad taip anksti nevažiuoja jokie Flybussen - bet šią mintį greitai išmetu iš galvos, nes Flybussen aikštelėj jau lūkuriuoja keletas ankstyvų turistų.

Žmonių renkasi vis daugiau ir daugiau, kol galiausiai atvažiuoja ir pats Flybussen. Už bilietą į oro uostą sumoku apie 30 litų. Tai pigiau, nei važiuoti su taksi iš namų tiesiai į oro uostą.

Oro uoste viskas vyksta sklandžiai, aš net atgaunu 11 procentų PVM pagal Global Refund sistemą už pirktą kuprinę ir suvenyrus - niekas čia nesikabinėja prie nereikalingų daiktų, jauna panelė tik greitai žvilgteli į prekes, atidaro kasą ir atiduoda grynus pinigus. Už juos vargiai atsiperka kelionė iš namų į oro uostą, bet vis tiek smagu.

8:15 mūsų pustuštis lėktuvas leidžiasi Kopenhagoj. Oro uoste greitai susirandu toGo kavinę ir nusiperku pusryčius. Mmmm, noriu ir dabar to nerealaus sumuštinio.

Kopenhagos oro uoste man jau niekas labai ir nebeįdomu - kuo greičiau noriu namo ir esu labai pozityviai nusiteikęs.

09:35 mus pradeda laipinti į lėktuvą. Aplink jau girdžiu daugiau lietuvių nei danų kalbos ir kažkodėl esu laimingas (Taip visada būna, kai išgirsti gimtą kalbą po ilgo laiko). Tiesa, mano neblėstantį pozityvumą bando atakuoti lėktuve nugriebto Lietryčio straipsniai apie lietuvius, Britanijoj valgančius gulbes ir kažkokią kastuvu apdaužytą kaimo gyventoją. Dar perverčiu L.T. ir tiesiog pasišlykščiu kvailais paistalų “straipsniais”.

Jaučiu, kad mūsų lėktuvas pradeda žemėti, greitai priskrendam Lietuvos pakrantę, praskrendam virš Kuršių Nerijos ir Kuršių marių, vėliau - Kauno ir galiausiai tupiam Vilniuj.

***

Skridau 1350 kilometrų, pakeičiau vieną laiko juostą, bet man atrodo, kad aš vis dar negrįžau. Ir nežinau, ar kada nors grįšiu.

***

Vėliau savo bloge parašysiu apie tai, ką aš veikiau likusią vasaros dalį ir apie tai, kaip man sekasi Lietuvoje ir ką aš manau apie ateitį.

Rodyk draugams

Prieš išvykstant

Bilietu į Vilnių pasirūpinau dar prieš savaitę. Jį teko įsigyti senam geram SAS Ticket Office, Bergeno oro uoste. Įėjęs į oro uostą, dar dvejojau, ar eitį į Norwegian, ar į SAS. Bet SAS jau išbandytas ir laiko patikrintas, todėl renkuosi jį. Dar maloniau nustebina panelė* Cruz, kuri, atrodo, tik ir laukė manęs sugrįžtant. Ji maloniai pasisveikina ir iš karto pasiteirauja, kaip man sekėsi Rygoje.

Neblogas aptarnavimas, a?, - aš čia buvau prieš kokį mėnesį, bet ji ne tik prisimena mane, bet ir visą istoriją su mano bilietais.  Esu šiek tiek sutrikęs, todėl išlemenu trumpą “Everything went OK”. Ji nusišypso ir pasiteirauja, kuo galėtų padėti šį kartą. Greitai išpyškinu “I need a ticket to Vilnius on the following Tuesday”. Žodį Vilnius specialiai ištariu kaip Vilnius, o ne suanglintą ‘Vilnijas”, bet jai jokių papildomų klausimų nekyla (šiaip jau norvegam tas Vilnius nieko per daug nesako, nebent pamini Lietuvą ir jie tada logiškai išmąsto, kad čia gali būt šalies sostinė).

Ji greitai suranda man skrydžio kainą. 2400 kronų. Maždaug tiek, kiek man kainavo skrydis į Rygą. Tik pirmyn ir atgal. Labai keista, todėl nesusilaikau nemandagiai paklaust “Are you serious?”, nors ir taip aišku, kad panelė Cruz klaidų nedaro. Ji pasisiūlo paieškot skrydžių ne tik antradienį, bet ir pirmadienį bei trečiadienį. Trečiadienį skrydžiai gerokai pigesni - “tik” 1800 kronų. Nelieka nieko kito, tik pirkti, kol ir šitas nepabrango iki 2400 kronų.  Į priekį atskridau už 560 litų, atgal skrisiu už šiek tiek daugiau nei 800. Nors nėra čia ko stebėtis, vien aptarnavimo mokestis čia atsieina 120 litų.

Vis dėlto aš negaliu nustoti žavėtis panele Cruz. Ji viską daro taip greitai ir užtikrintai, viską išdėsto taip aiškiai ir suprantamai. Negana to, ji puikiai šneka angliškai. Negalėjau jos už tai nepagirti.  Ji tik nusijuokia ir atsako: “Well, the fact that I’m British, surely helps here”. Keista, kaip aš anksčiau nesusiejau jos britiškos pavardės ir to malonaus ausiai britiško akcento. Na, gal nepagalvojau, kad į Norvegiją dirbti važiuoja ne tik lietuviai, bet ir britai.

Po tokio aptarnavimo visai nesigailiu pasirinkęs SAS.

***

Paskutinį pirmadienį oras pasitaiso, todėl gaunu ilgai lauktą ir paskutinę progą nudažyti terasą. Likusį darbo laiką iš esmės jau nieko nepadarau - bet kelios valandos vis tiek nieko nepakeis. Per pietus užsižiūriu iš bibliotekos parsineštą filmą Jarhead (likimo ironija - tik paskutinį savaitgalį Bergeno bibliotekoj radau atskirą DVD filmų skyrių, kur galima namo pasiimti net 5 DVD filmus).

Vidury dienos sutinku kaimynę, kuri su savo šešiamečiu anūku per mūsų kiemą traukia žvejoti. Ji užklausia: “So you are a very rich man now, aren’t you?”. Tokio klausimo nesitikiu ir net nežinau, ką jai atsakyt, todėl tik nusijuokiu. Ji man dar palinki sėkmės Rygoje:

- “So goodluck for you in Riga”.

- “Ammm, but I live in Vilnius”. - sutrikęs atsakau

- “Ahh, sure that’s the capital of Latvia”

- “It’s actually Lithuania”. - pataisau

Ji nuo to nė kiek nesusigėsta ir toliau man kažką pasakoja. Dar pamenu, kaip atvažiavęs jai tris kartus pakartojau Lietuvos pavadinimą, bet, akivaizdu, to jai neužteko, kad įsimintų…

Po valandžiukės ji grįžta atgal ir rankose laiko kažkokią žalią žuvį. Ne šiaip sau žalią, o akivaizdžiai paveiktą kažkokių cheminių medžiagų (nenuostabu - juk ten uosto teritorija). Žuvis atrodo tikrai nekaip, tačiau mano kaimynė dar turi vilties, kad čia tokia žuvies rūšis - sako eis pažiūrėt į kažkokią žuvų enciklopediją. Sėkmės…

***

Vakare ateina laikas galutiniam atsiskaitymui. Gaunu visus pinigus + man grąžina visus pinigus už lėktuvo bilietą ir dar prideda kelis tūkstančius kronų extra. Nieko sau… Po to Oddo žmona dar paklausia, per kiek laiko būčiau tiek uždirbęs Lietuvoj. Mintyse suskaičiuoju ir pagražinęs atsakau, kad per 4-5 mėnesius. Jos veido spalva keičiasi mano akyse ir jai nereikia nieko sakyti, nes aš suprantu, ką ji mano. Norvegijoj tie pinigai, kuriuos gavau, būtų uždirbami per kokį pusę mėnesio, o ne per du…

***

Galiausiai vakare išlekiu apsiprekinti. Šiek tiek rūbų, šiek tiek suvenyrų, juodų saldainių ir originalių marškinėlių. Vis dėlto kažko trūksta, todėl nusprendžiu apsipirkimą tęsti ir antradienį.

Antradienį oras vėl visiškai prastas - bet tai jau įprasta. Ryte nuvažiuoju į biblioteką, atiduotu viską, ką turėjau ir paaiškėja, kad nėra jokios numatytos narystės nutraukimo procedūros, maloni darbuotoja tik praneša, kad savo bibliotekos kortelę galiu pasilikti atminimui.

Po bibliotekos sugalvoju nuvažiuoti į vieną didžiausių prekybos centrų Bergene - Lagunen. Odd’as sakė, kad jo atidarymo metu tai buvo didžiausias prekybos centras Norvegijoj. Nežinau kada tai buvo, bet tai tikrai teikia daug vilčių. Tokio dydžio centrai čia sutelkti toli už centro, autobusas važiuoja ilgiau nei pusvalandį ir leidžia man paskutinį kartą pasigrožėti Norvegiška aplinka. Vis dėlto pats prekybos centras yra visai neįspūdingas. Du aukštai ir daug niekam nereikalingų parduotuvių. Nieko gero čia nerandu, tik sugaištu pusę dienos. Mūsų Akropoliai tirkai geresni.

Grįžęs į centrą, dar pasivaikštau po centrines parduotuves, paskui grįžtu namo ir namiškiams nuperku šiek tiek norvegiško maisto  šalia esančiam prekybos centre.

Vėliau laukia lagaminų pakavimas ir namų tvarkymas.

*nepatvirtintais duomenimis

Rodyk draugams

Paskutinis savaitgalis Bergene

2007 Rugpjūčio 4-5 diena

Paskutinį savo savaitgalį Norgėj nusprendžiu praleisti visai kitaip, nei įprasta - užteks dirbti ir taupyti! Šeštadienio pavakarę nusipirkau 24 valandas galiojančią Bergenskortet (Bergeno kortelę), kuri visą šį laiką leidžia nemokamai naudotis visuomeniniu transportu, daugumą muziejų aplankyti nemokamai arba su didele nuolaida. Tokios kortelės kaina - 74 litai. Bet turint omeny tai, kad vienkartinis autobuso bilietėlis čia kainuoja beveik 10 litų, o įėjimas į muziejų apie 15 litų, ši kortelė yra puikus dalykas.

Ilgai mąsčiau, kaip maksimizuot naudą iš šitos kortelės, ir, atrodo, visai neblogai pavyko. Nusiperku ją 16 valandą, lygiai vieną valandą prieš visų muziejų darbo pabaigą. Tai reiškia, kad galėsiu aplankyt kažkiek muziejų šiandien, pasikelt visą parą veikiančių Floibanen funikulierium, nemokamai grįžt namo, ryte nemokamai atvažiuot iki centro ir apžiūrinėti likusius muziejus iki pat jų darbo pabaigos.

Pats pirmas dalykas, kuris šauna nusipirkus šią kortelę, - užsikelti į Floyen viršų. Tik šį kartą naudojant ne savo kojas, o Floibanen funikulierių. Įprastai šį 7 minučių kelionė į abi puses kainuotų 30 litų, o aš nemoku nieko. Sweet. Pradinė Floibanen stotelė yra įkurta giliai uoloj miesto centre - į ją veda ilgas tunelis - panašiai kaip metro. Ant bilieto rašo, kad Floibanen'as buvo įkurtas 1918 ir kelia į  320 metrų aukštį (kitaip sakant, aukščiau nei į aukščiausią Lietuvos tašką, nors Norvegijoj tokie aukščiai visai nedideli). Tunelio gale randu automatinius vartus ir švieslentę su išvykimo laiku, bei laisvu vietų skaičium. Dar šiek tiek toliau randu ir patį funikulierių. Naujut naujutėlį šveicarišką funikulierių su stiklinėm sienom ir stiklinėm lubom. Po kelių minučių funikulieriuje nelieka laisvų vietų - aplink mane pilna įvairiom kalbom burbuliuojančių užsieniečių.

Funikulierius pajuda ir per kelias minutes užkelia mane į vieną gražiausių Bergeno kalvų. Oras, aišku, gadina visą reikalą, bet vaizdas vis tiek nuostabus. Net nepastebiu, kaip prabėga visa valanda žiūrint į miestą, kuriam gyvenau 2 mėnesius ir kurį teks palikti kitą savaitę.

Žemyn pasigaunu Express funikulierių, nestojantį jokiose tarpinėse stotelėse, tad nusileidžiam labai greitai.

Visas kitas linksmybes palieku sekmadieniui.

Viena didžiausių Bergeno įžymybių, be abejo, yra Akvariet i Bergen (Bergeno akvariumas). Visame mieste galima pamatyti daugybę reklaminių plakatų su “Meet the locals” užrašu ir kokio pingvino nuotrauka. Koks ŽudykReklamą gardžiai pasijuoktų iš tokios reklamos, nes logiškai mąstant, pingvinas tikrai nėra vietinis Norvegijos gyventojas. Vis dėlto, šis akvariumas yra toks senas ir toks populiarus, kad jame gyvenantys pingvinai ir net krokodilai jau laikomi vietiniais. Kiekvieną savaitgalį į akvariumą susirenka ne tik minios turistų, bet ir daugybė bergeniečių, kuriems pingvinų ar ruonių šėrimas yra įprasta savaitgalio atrakcija.

Į akvariumą išsiruošiau sekmadienį, 8 valandą ryto. Surprise, surprise, lauke pilo kaip iš kibiro, o mano nemokamas transportas su Bergenskortet buvo bevertis, nes taip anksti ryte nevažinėja jokie autobusai. Per tą valandą kol pasiekiau akvariumą, tapau šlaput šlaputėlis ir būčiau neatsisakęs grįžti namo ir kojos niekur nebekelti.

Net ir su Bergenskortet nuolaida bilietas į akvariumą kainavo bene 50 litų (be nuolaidos - 65 litai). Populiarumas turi savo kainą.

Įėjus į pagrindinį pastatą, lankytojus pasitinka “Touch-aqurium” - mažas ir negilus akvariumas, kuriam pilna mažų žuvyčių, jūros žvaigždžių ir panašių gyventojų. Linksmiausia, kad juos visus galima liesti. Nerealu.

Toliau einu į didelę apskritą salę, su akvariumais iš visų pusių. Šiuose akariumuose galima rasti bene visas prie Norvegijos krantų gyvenančias dideles žuvis.

Šita atrodo labai nepatraukliai

O čia - visada dideliam rate plaukiančios silkės.

Puikų prieglobstį radę unguriai

 

Laimingas krokodilas. Šitas - pats plešriausias, Kubos krokodilas.

Toliau einu į 3D kiną. Rodo 15 minučių filmą apie globalinį atšilimą. Nors tema gan rimta, publika nepaliauja juoktis - iš tikro, 3D atrodo labai juokingai ir įdomiai.

Dar vėliau išeinu į lauką pažiūrėt legendinių pingvinų:



 

Iš tikro, šitas akvariumas vertas apsilankymo - viskas labai įdomu ir gražu.



 

Toliau einu į Bryggens Museum. Pagrindinė muziejaus atrakcija - pirmų Bergeno medinių namų pamatų likučiai. Iš esmės visas muziejus ir pastatytas aplink juos. Šiaip nieko per daug gero, nebent esi archeologijos fanas. Hm. Būtent todėl čia ilgai neužtrunku. Traukiu į šalia esančius Haakon's Haal ir Rosenkrantz Tower. Užsirašau į ekskursiją bokšte ir pats einu apsidairyti Haakon's Haal'e - jis pastatytas tada, kai Bergenas buvo Norvegijos politinis centras, jame vykdavo visokios karališkos vestuvės ir pan. 1944 prie pat Haakon's Hall sprogo nacių amunicijos laivas, todėl Iš Haakon's Halo liko tik apgadintos sienos. Bet norvegai labai pasistengė ir jį atstatė. Dabar jis atrodo tikrai labai įspūdingai ir  jame vis dar vyksta visokie karališki priėmimai ir pokyliai, salės gale stovi karališkas stalas.



 



 



 

Pagaliau sulaukiu savo eilės į turą po Rosenkrantz Tower'į. Vienų turistų ten neįleidžia, o tai jau savaime intriguoja. Rosenkratz Tower'is yra tame pačiame komplekse kaip ir Haakon's Hall'as. Skirtumas tik tas, kad jis buvo iš esmės perstatytas ir dvigubai praplėstas, kai jame gyveno danas Rozenkrantzas, Norvegijos gubernatorius  (Norvegija ilgą laiką buvo Unijoj su Danija - iš esmės priklausė Danijai). Šiam bokšte vaikščioti galima tik siaurais ir žemais koridoriais, o nuo stogo atsiveria puikus vaizdas.



 

Išorė:




Vaizdas nuo stogo. Centras.




Haakon's Hall nuo Rosenkrantz Tower stogo:



Pasivaikščiojęs šiame komplekse, patraukiu į centrą, aplankau dar kelis šiuolaikinio meno muziejus, kuriuose pilna nerealių instaliacijų (man patinka šiuolaikinis menas) ir traukiu namo. Bergeno apžvalga baigta.

Rodyk draugams

Dar ne pabaiga | Norvegiška muzika

Tie, kas manė, kad mano blogas užsidarys taip pat greitai, kaip ir atsidarė, klysta. Nepaisant to, kad jau esu grįžęs į Lietuvą, turiu dar daug ką pasakyti ir daug ką parodyti. Bet rimtus dalykus palikim ateičiai.

Šį kartą, peržiūrėjęs Norvegijos muzikos topus, radau savo mėgstamas dainas, kurias taip dažnai girdėdavau per radiją, kai dirbdavau.

#1: Postgirobygget - Tidløs



Va šita tai man tikrai patiko, visada labai pakeldavo nuotaiką.

#2: Gym Class Heroes - Cupid's Chokehold

#3: Bo Kaspers Orkester - En Man Du Tyckte Om

#4: The Fray - How To Save A Life

#5: Sivert Høyem - Into The Sea

 
 

Visa 2 mėnesius klausyta muzika, deja, netilpo į TOP5, yra dar neblogų  dainų:

Kaip matot, norvegai neklauso visokio šūd-popso, visokių super-duper Valinsko pridegusių “žvaigždžių” ir, juo labiau, Dimos Bilano (kuris, pasirodo, šią savaitę yra M-1 topo pirmoj vietoj).

Norvegų radijo stotys groja man žymiai labiau patinkančią muziką, todėl grįžęs namo 10 kartų skanavau visas Lietuvos radijo stotis ir niekaip negalėjau rasti tos vienos, nes jei ir išgirsti kokią normalesę dainą, po jos iš karto užgiedoja visokie bendžių zoologijos sodo gyventojai. Hrrr. Vietoj radijo, dabar vėl reikės valandų valandas knaisiotis po FTP ir ieškot ko nors panašaus į muziką.

Rodyk draugams

54 diena: Pabaiga

Tai atrodo viskas. Mano darbas ir gyvenimas Norvegijoj baigtas. Rytoj,
lygiai vidurdienį grįžtu į gimtą kraštą. Dėl to ir liūdna, ir linksma. Šiaip
labai nemėgstu pabaigų, išskyrus kelis retus atvejus, pvz.: mokyklos pabaigą.

 Šiek tiek nervuoja, kai turi palikt vietą, kurioj kelis mėnesius gyvenai,
dirbai, kur pripratai prie (ne)normalių kainų, (ne)normalaus klimato, kur
pamatei ir patyrei nerealių dalykų, kur gavai nemažą dozę excitment‘o, kurio
taip trūko namie, kur viskas buvo +/- nerealu ir nepakartojama.

  Pirmam savo blogo įraše radau tokių
įdomybių: „Pagrindinis šios kelionės tikslas
- nupirkti du norvegiškus megztinius su elniukais arba kitais norvegų liaudies
motyvais. Taip pat per 7 valandas tarp skrydžių noriu pamatyt Kopenhagą, po to
išmaišyt Bergeną, kuriam (arba prie kurio) gyvensiu ir suprast, kodėl ten, po
velniais, viskas taip brangu.”

 Dabar, tikriausiai, laikas apžvelgt, kaip čia viskas man pavyko.
Pagrindinis kelionės tikslas, deja, įgyvendintas tik iš dalies. Megztiniai
pakeisti marškinėliais. Nes niekaip nesisekė rast tokio megztinio, kuris bent
iš dalies būtų panašus į nešiotiną ir turėtų elniukų.  Tie senoviški norvegiški mezgimo raštai yra
kažkokia tragedija – gerai jiem ten kalnuose ir kaimeliuose su jais vaikščiot
kai niekas nemato. O pas mus Kaune – Europos madų sostinėj –, kaip
Petruškevičius sakė,  pabadyk su tokiu
išlįst į lauką – iš karto būsi pirštais užbadytas. Negana to, jie ir kainuoja
nežmoniškai daug, patys prasčiausi ~ 300 litų, o bent kiek labiau panašūs į
normalius ~ 600-800 litų.

 Kaip sekės pamatyt Kopehagą turbūt primint nereikia. Nemanau, kad aš ten
kažką labai pamačiau – tik sukandęs dantis aplėkiau aplink centrą.

 Kita vertus, Bergeną išmaišyt tai tikrai pavyko. Centrą pažįstu kaip penkis
savo pirštus, žinau kas, kur, kaip ir kada. Iš esmės tai jau laikau Bergeną
savo miestu.

 Suprasti, kodėl Norvegijoj viskas taip brangu, tikriausiai, yra sunkiausias
dalykas. Kaip būsimas ekonomistas, būčiau linkęs daryti prielaidą, kad dideles
kainas čia labiausiai įtakoja labai brangi darbo jėga, dideli mokesčiai ir
visokie vyriausybės apribojimai, griežtos taisyklės, dirbtinis monopolijų
sudarymas ir t.t. (How boring, huh?).

  Bet šiaip, pagyvenęs čia du mėnesius
visiškai pripratau prie kainų ir turiu pripažint, kad visi tie kasdienio
vartojimo produktai nėra tokie ir brangūs, turint galvoj mano atlyginimą. Be
to, rūbai, kompiuteriai, mobilūs telefonai, kelionės ir pan. čia kainuoja tiek
pat, kiek pas mus, kai kuriais atvejais net mažiau.

  ***

 Kai gyveni Lietuvoj, atrodo lyg būtum mažam muilo burbule – nelabai
įsivaizduoji, kas darosi aplinkui, kaip žmonės gyvena užsieny, ką jie (ne)turi,
kaip jie įsivaizduoja savo ateitį ir t.t. Bet gyvendamas Norgėj gavau galimybę
ištrūkt iš to muilo burbulo ir pamatyt viską pats. Be to, turėjau daug laiko
pamąstyt apie save, savo ateitį ir savo šalį. Bandžiau žiūrėt įvairiai.
Bandžiau būt optimistas ir pesimistas. Bandžiau būt realistas. Bet visais
atvejais išmąstydavau vieną ir tą patį.  

 Lietuvoj galim pasikabint Europos Sąjungos vėliavą, pasivadint sparčiausiai
augančia ekonomika, didžiuotis milžinišku studentų skaičium ir girtis savo
Maximom. So what? Nobody cares. Esam maža Europos provincija. Esam skurdi
valstybė. Labai skurdi valstybė. Mūsų vidutinis atlygis yra protu nesuvokiamai
mažas. Net neverta kalbėt apie minimalų atlygį. Mūsų miestai ir miesteliai
merdi, mūsų turizmo sfera yra visai neišvystyta, mes neturim normalaus oro
uosto, normalaus keleivinio jūrų uosto, nė normalaus stadiono. We live in a
crap. Šitą gali pamatyt ir būdamas Lietuvoj, bet išvažiavus į Vakarus šitas
vaizdinys pasidaro toks aiškus, toks skaidrus, kad pasidaro tikrai baisu ir
liūdna.

 Kokio velnio likt Lietuvoj? Na, iš tikro palikt šeimą ir draugus būtų labai
sunku. Tai, manau, stipriausias veiksnys, lemiantis, kodėl dar turim likusių
protingų žmonių. Jei šito veiksnio nebūtų, believe me, Lietuva man būtų tik
vasaros atostogų šalis.

 Na, bet kol kas aš lieku Lietuvoj. Dar yra daug laiko.

 ***

 In the meantime, lėksiu į cetrą paskutinį kartą pasivaikščioti, nupirkti
paskutines lauktuves ir paskutinį kartą pasidžiaugti šita nereali šalim.

 

Ačiū, kad skaitėt mano blogą,

Mantas

Rodyk draugams

51 diena: metas namo

Į Lietuvą grįžtu trečiadienį. Antradienį įdėsiu paskutinį įrašą, kuriam
turėtų tilpt svarbiausi apibendrinimai, išvados ir patirtis iš ir apie
Norvegiją.



Stay tuned,

Mantas

Rodyk draugams

49 diena: Paskutinis ‚šis bei tas‘ apie Norvegiją

Architektūra/namai. Dauguma gyvenamų namų čia mediniai ir
visai nedideli. Ir dažomi visai kitokiom spalvom nei Lietuvoj. Iš esmės, čia
galima rast tik trijų spalvų namų: baltų, raudonų ir mėlynų – visai kaip
Norvegijos vėliavoj. Nežinau, ar čia sutapimas, ar dar viena nacionalinio
pasidižiavimo išraiška, bet atrodo įdomiai.

 Tipiškas Bergeno rajonas:

Bergeno centre namai neaukšti - daugiausia 6-7 aukštų – visi prižiūrėti,
nudažyti, gražu net žiūrėt.

 Troleibusai. Vieną dieną ėmiau ir pastebėjau, kad
Bergene yra troleibusų. Nors čia niekas jų taip nevadina ir neskirsto taip kaip
mes: autobusas – troleibusas. Nudažyti jie lygiai taip pat kaip ir autobusai,
tad jei akių aukščiau nepakeltum niekad ir nežinotum, kad čia yra troleibusų.



Medikopter. Štai koks grožis kartas nuo karto pasirodo
Bergeno padangėse ir gelbsti nelaimėlius. Jis man toks panašus į Medikopterį iš
to seno vokiečių serialo. Mmmm, gera žinoti, kad jei kas atsitiktų, manęs
gelbėt atskristų toks sraigtasparnis.

IKEA. IKEA logotipas yra ant apskritai visų
mano namuose esančių daiktų. Tiesiog IKEA namai: lova, stalas, kėdės, krėslas,
virtuvės spintelės, garų surinktuvas, peiliai, šakutės, šaukštai, lempos,
užuolaidos, rankšluosčiai – viskas iš IKEA. Net baisu pasidaro galvojant, koks
tai didžiulis švedų gigantas ir kiek gamyklų jis valdo visam pasauly.
Norvegijoj, atrodo, IKEA irgi turi nemažą rinkos pyrago dalį.

Šliužai iš Ispanijos. Negaliu apie šitą neparašyt, nes tai jau
tapo neatskiriama Norvegijos dalis. Šitie šliužai panašūs į sraiges tik neturi
kiauto. Jų pilna apskritai visur: gėlynuose, daržuose, kiemuose ir ant
šaligatvių. Po lietaus čia tenka šokinėti ne tik per balas, bet ir per šituos
visai nesimpatiškus šliužus, kad nesumindžiotum kokio (jei atvirai, tai gal
labiau kad bato neišsiteptum). Šitų šliužų Norvegijoj niekada nebuvo, jie tik visai
neseniai atkeliavo iš Ispanijos su importuotom gėlėm ir rado čia puikiais
sąlygas gyventi ir daugintis. Kadangi čia jų niekada nebuvo, nebuvo ir kitų
gyvių, kurie galėtų natūraliai mažinti šliužų populiaciją – taip jų kiekis
išaugo iki +/- begalybės. Visai kaip kokių triušių Australijoj.  Keista, kaip Lietuvoj jų dar nėra. Bet manau
turėsim jų ir mes. Daug.



Rodyk draugams