Talinas
Iš pradžių italės atrodė labai keistos, užsisklendusios, visada tarpusavy kažką itališkai šnekučiavosi ir niekuo nepasitikėjo. Paskui pradėjom su jomis ieškoti buto, nes visi Kauno bendrabučiai buvo pilni arba “netinkami gyventi užsieniečiams”. Šis dalykas sekėsi labai sunkiai ir galų gale visai nepavyko, nes jos kėlė labai didelius reikalavimus, o kai pamatė, kad jie yra neįgyvendinami, ir sutiko nusileisti, nebeliko pigių butų centre… Visgi pusantro mėnesio trukęs buto paieškos košmaras baigėsi, kai joms atsirado vietos Kauno kolegijos bendrabutyje.
Atėjo linksmesnė dalis. Italės mums su Edita (ji - mano kolegė mentorė) virė itališkos pastos, kuri yra skanesnė nei aš galėjau manyti (jos puikios kulinarės). Paskui buvo Jurgos Šeduikytės koncertas, per kurį italės stovėjo prieš pat Jurgą ir nė žodžio nesuprasdamos bandė įsijausti. (Na, jos šiek tiek sutriko, kai Jurga paprašė Martos kažką padainuoti. Vis dėlto, po dainos Jurga gavo raštelį “we're italian, but we love you”, Jurga jį paviešino ir išdidžiai pareiškė “I'm Lithuanian and I love U2″). Buvo Elisos gimtadienis, į kurį atėjo ~40 Erasmus studentų, buvo Nulių Show, į kurį varėm kartu. Praėjusį savaitgalį buvo kelionė į Taliną.
Penktadienis, Spalio 19.
Susitinkam 01.15 Kauno autobusų stoty. Pagal pirminę idėją, į Taliną turėjome važiuoti keturiese: aš, Marta, Elisa bei Giulia. Prie mūsų prisijungia
dar trys tarptautinių mainų studentai: japonas Atsushi bei vokiečiai Jonas ir Giuli. Kuo daugiau - tuo smagiau! Turime spėti į lėktuvą Vilnius - Talinas, kuris kyla 06.55. Nusigauti į Vilnių tokiu metu nėra pats paprasčiausias dalykas, nes, kaip žinia, nėra jokio visuomeninio transporto, išskyrus pavienius tarptautinius autobusus. Pagal tvarkaraštį, Kauną tokiu metu turi aplankyti autobusas iš Kaliningrado, važiuojantis į kažkokį Belarusų kaimą. Dar prisimenat senus raudonus Ikarusus? Va būtent toks ir atvažiuoja - pavėlavęs ~40 minučių. Iš jo išlipa kažkoks pusiau miegantis, pusiau girtas vairuotojas ir keli įtarimą keliantys keleiviai. Na, bet svarbiausia, kad jie mus paima pavežėti iki Vilniaus už 12 litų. Nežinau, ar man pasirodė, ar aš tikrai mačiau kelis tuščius alkoholio butelius kažkur autobuso pakampėse. Na, bet tai nebesvarbu. Jei kažkas kažką ir vartojo, tai nieko jau nebeliko dar neprivažiavus Lietuvos pasienio - dabar visi ramiai miega.
Vilnių pasiekiame prieš 04.00 valandą ryto. Turime laiko užkąsti ir pasišnekučiuoti. Kiek vėliau lipame į ankstyviausią Pirmo maršruto autobusą ir oro uostą pasiekiame dar prieš 5 ryto. Net gera pasidaro, nes sėkmingai įvykdau savo mentoriaus misiją (buvo šiek tiek baimės, dėl transporto į Vilnių). Visiems pranešu, kad į mane daugiau jokiais mentor-type klausimais nesikreiptų, kai tik išlipsim Taline, nes aš ten būsiu toks pats užsienietis kaip ir mano kompanionai (kai kas, mat, nelabai mato skirtumo tarp LT ir EE).
Visą skrydžio laiką miegam ir kai ką nusileidus net tenka žadinti.
Talino oro uostas, nors mažas, anot italių, yra so-scandinavian (šią frazė Estijoje išgirsim dar dažnai). Nors šiaip negali su jomis nesutikt - oro uostas tikrai jaukus, o po to, kai pastatys naują terminalą, panašiai kaip VNO dabar pastatė, bus dar fainesnis.
Lauke pučia gūsingas vėjas, oras šaltas ir drėgnas - tolumoje matosi jūra. Oro uostas yra prie pat Talino centro, tad savo hostelį pasiekiame vos per 20 minučių. Griūnam miegoti ir atsikeliam tik po pietų.
Šiek tiek numigę ir šiek tiek panašesni į žmones išeiname Talino apžiūrėti.
Tiesiog dievinu Talino senamiestį - jame gali pajusti viduramžių miesto atmosferą. Senamiestį juosia dar išlikusi miesto siena ir yra kažkas panašaus į miesto vartus:
Iki pat sutemų mėgaujamės šiuo nerealiu miestu, užsukdami į kelias suvenyrų parduotuves, senų knygų parduotuvę ir dvi bažnyčias (liuteronų ir provoslavų, pastarojoje kaip tik vyko mišios, jos mums pasirodė labai keistos ir neįprastos).
Vakarą baigiame namie su filmu ir pica, kepta keptuvėje, nes, pasirodo, mikrobanginės namie neturėjom (neklauskit kaip, bet tai tikrai įmanoma :D)
Šeštadienis, Spalio 20
Keliamės pakankamai anksti, nes šią dieną buvom nutarę skirti kelionei į Tartu. Tartu yra antrasis pagal dydį Estijos miestas, kaip teigia wikipedia - šalies intelektualų ir kultūros centras. Kelionė į Tartu ekspresu užtrunka dvi su puse valandos ir, ISIC dėka, kainuoja 22 litus. Pakeliui turim progą užmesti akį į Estijos gidą, kuriame be daugybės kitų lankytinų objektų, minimas KGB muziejus. Mus visus jis kažkodėl labai užkabina, tad nedvejodami įrašome jį į savo to-do list.
KGB muziejus paaiškėja esąs KGB celių muziejus. Karceris su savo dieta ir kankinimo kėdė padaro pakankamai slogų įspūdį. Nors Marta neatrodo tokia išsigandusi:
Traukiam centro link. Tartu centre - rotušė su “Studentų bučinio” skulptūra ir pailga pėsčiųjų gatvė, beveik Laisvės alėja, tik visiškai atnaujinta. Padarom mažą fotosesiją imituodami skulptūrą.
Nusprendžiame papietauti estiškame restorane, bet randame jį rezervuotą, tad tenka rinktis šalia esantį rusišką. Netikėtai išsipildo piktdžiugiška Martos prognozė, kad rusiška virtuvė yra beveik identiška lietuviškai (ar vice versa). Beveik visko, ką užsisakėme, esu ragavęs Lietuvoje, nors niekada nesu buvęs rusiškame restorane.
Po skanių pietų dar spėjame nupėdinti iki Tartu universiteto, kuris vakare atrodo labai gražiai:
Apie devintą valandą vakaro grįžtame į Taliną, apsiprekiname Maximoje (mūsų nuostabai, po aštuntos vakaro negalime įsigyti jokio alkoholio, tad iš italių vėl išgirstu so-scandinavian epitetą, tačiau jis šį kartą turi, sakyčiau, neigiamą prasmę). Prieš pat vidurnaktį, šiek tiek pailsėję namuose, einame į naktinį Taliną paspoksoti bei Martą su B-day pasveikinti.
B-day sveikinimo ceremonija vyksta labai jaukioje kavinėje Talino senamiestyje. Židinyje rusena ugnis, aplink daug žvakių, o sienos apibėgusios vašku. Jėgelė (mm)…
Antrą valandą nakties paliekame kavinę ir pradedame turą po jau pakankamai tuščią Talino centrą.
Pripyškinu nemažai naktinio miesto nuotraukų, nors labiausiai man patinka šita:
Apsukę ratą senamiestyje patraukiam arčiau jūros, padarom dar viena mažą fotosesiją ir suprantam, kad esam jau pakankamai sušalę ir kad jau laikas namo.
Sekmadienis, Spalio 21
Keliamės apie pirmą valandą dienos, ilgai kuičiamės ir paliekam namus tik apie trečią valandą. Tenka atsisveikinti su draugais, nes, skubėdamas į paskaitas, turiu juos palikti diena anksčiau.
Pakeliui (na, ne visai) į autobusų stotį dar spėju nufotografuoti naująjį Talino centrą:
Po to praleidžiu 10 valandų autobuse ir sugrįžtu į tuščią ir visai nesvetingą naktinį Kauną.
