BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Laivai

Turbūt neįmanoma įsivaizduoti Bergeno be laivų. Čia jų pilna visokių. Pradedant mažom valtelėm, baigiant didžiausiais pasauly laineriais. Mūsų namas stovi praktiškai ant jūros kranto, negana to, pagrindinis laivų maršrutas eina tiesiai pro mūsų namus, tad laivų čia galima prisižiūrėt iki soties. Būna, kad rytais koks laivas ima ir prižadina. Atsikeli, patrauki užuolaidą ir matai 15-kos aukštų lainerį už vos šimto metrų nuo tavęs.

Va tokie čia kasdienybė:

 

 

O štai vieną dieną kulniavau sau laimingas į Bergeno centrą. Kažkur tarp uosto kranų pamačiau didelį raudoną kaminą. Paėjęs kiek tolėliau išvydau ir užrašą po juo – „Queen Mary 2”.  Broviausi pro mažas gatveles, kad galėčiau iš arti pamatyti šį super lainerį:

 

 

 

O štai kitą dieną valgiau sau laimingas pietus ir žiūrėdamas pro langą pamačiau kažką kyšant iš vandens. Tada greitai prisiminiau faktą, kad prie pat namų yra povandeninių laivų remonto gamykla, statyta dar vokiečių per WWII. Nedelsdamas išbėgau į lauką ir prifotkinau:

 

Rodyk draugams

Krepšinis vidury senamiesčio

Neatrodo, kad norvegams labai patiktų krepšinis. Jų aistra – futbolas. Tačiau senamiesčio gatvę prie Bergeno universiteto jie pavertė į tikrą krepšinio aikštelę.

 

Rodyk draugams

13 diena: Technika, visur technika

13 diena prasidėjo taip, kaip ir visos kitos dienos: 8 valandą suskamba žadintuvas, 8:15 išsiverčiu iš lovos, pasidarau kavos, sukremtu kokį sumuštinį ar šiaip ką randu šaldytuve, 9:00 pradedu darbą. Visą šią savaitę kuičiuosi už namo esančiam gėlyne. Didelis jis, po perkūnais, o ir aš nepersistengiu skubėdamas – išraunu kokią žolytę, nukerpu kokią šaką nereikalingą. Taip ir kuičiuos.

 

 

Vis dėlto,  13 dieną gėlyne beveik netenka pasidarbuot. 11:00 valandą Odd‘as pakviečia mane į kiemą ir praneša, kad jo žmona nori, kad aš išvalyčiau jų plytelių grindinį kieme. Jau įsivaizduoju save su šepečiu ir kibiru rankose, besiruošiantį šveisti, šveisti ir dar kartą šveisti. Bet kur tau. Atrodo, kad čia kiekvienam įmanomam darbui yra po atskirą prietaisą. Garaže net netelpa visokios paskirties įrankiai ir prietaisai, nesvarbu, kad naudojami kokį kartą per metus ar dar rečiau.

 

 

Šį kartą iš garažo-prietaisų saugyklos, Odd‘as ištraukia aukšto slėgio vandens valytuvą, su specialiai šiam darbui skirtu šluotkočiu. Lyg to būtų negana, Odd‘as paruošia purkštuvą, pripildydamas jį kažkokio valymo skysčio – detergento. Viskas, ką reikia daryti, - papurkšti grindinį detergentu ir tada viską išvalyti naudojant tą aukšto slėgio vandens prietaisą.

 

 

Kitą dieną, Odd‘o žmonos prašymu, teks pjauti žolę ant kažkurio šlaito. Įdomu, kurį prietaisą naudosim. Paprastą žoliapjovę? Gal elektrinę? O gal benzininį trimerį, nors   elektrinis, turbūt, tiktų geriau. O gal visų geriausia naudoti specialiai šlaitams skirtą žoliapjovę ant oro pagalvės?

 

 

Kiek skirtingų situacijų, tiek pas norvegą skirtingų įrankių. Na, bet juk čia Norvegija – kam naudoti rankas, jei viską gali padaryti prietaisas. Tiksliau - prietaisas, lietuvio valdomas.

 

Rodyk draugams

11 diena: Įvairovė

Įvairovė mane pasitiko tą minutę, kai iškėliau koją Kopenhagos oro uoste. Ko ten tik nemačiau… Net budistų vienuolis, apsisiautęs savo tradicinį rubą, ir tas Kopenhagon atskirdęs.

Norvegijoj įvairovės gal kiek mažiau nei Kopenhagoj, bet, patikėkit manim, užtenka. Štai prie parduotuvės sėdi arabas, netoliese eina indų šeimyna, paskui juos musulmonės, savo skarom apsimuturiavusios, parduotuvėj ar fast food restorane pluša turkai.

Tačiau be abejonės labiausiai Norvegiją “puošia” lenkai. Iš ko gi daugiau išgirsi kokį užmirštą ir tam tikra prasme mielą ausiai k**va arba iš kur daugiau sužinosi apie kokią geresnę (t.y. pigesnę) prekę prekybos centre, jei ne brolis lenkas, per visą parduotuvę šaukdamas draugui: „tylko pietnaščie!!!”.

Lenkai čia labai iš visų išsiskiria. Jie visi apdriskę vaikšto didelėm grupėm, laido keiksmažodžius į visas puses, rėkia, mačiau net besimušančių – visiška priešingybė vietinių elgesiui. Atrodo, kad pats velnias būtų nešęs ir juos čia pametęs.

Pagyvenęs čia vos savaitę jau iš tolo galiu atskirti lenką, net negirdėdamas kalbant. Nenuostabu, kad norvegų nuomonė apie lenkus bloga, jiems čia turbūt priskiriamos visos įmanomos blogos savybės (na, gal išskyrus girtuokliavimą, nes čia alkoholio, bent jau tokio kiekio, kad kelio namo nerastum, nelabai nusipirksi).

Kalbant apie įvairovę, turiu paminėti ir Odd‘o šeimą. Kaip tik šiandien buvau pakviestas vakarienės pas juos. Didelė jo šeima, dar iki dabar nesuprantu kiek jis turi sūnų. Vienas jų dirba ir gyvena Saudo Arabijoj, kaip tik dabar čia lankosi. Vedęs juodaodę, nežinau kokios tautybės, bet matyt ne Saudo Arabijos. Turi kokių 7 metukų labai simpatišką mulatę dukrelę, kuri kalba tik angliškai, nes šeimoj kalbama angliškai.

Aštuoniolikmetę dukrą jau pažinojau, o šiandien susipažinau ir su jos norvegu vaikinu, gimusiu ir augusiu Hong Konge. Jie susipažino kažkokioj International School, tai dėl to iki šiol tarpusavy šnekasi angliškai, nors abu moka norvegiškai ir yra norvegai.

Hm. Įvairovės čia apstu ir man kartais tikrai sunku ją suprasti.

 

Rodyk draugams

9 diena: Šita šalis man pradeda patikt

Tik dabar pasinaudojau Tourist Information darbuotojos patarimu užsiregistruoti Bergeno viešojoj bibliotekoj ir naudotis ten internetu nemokamai. Buvau kažkurią dieną ten nulėkęs, bet ant durų radau pakabintą vasaros darbo grafiką, pagal kurį paprastą dieną man nėra šansų ten nusigauti: biblioteka darbą baigia 18 valandą, o aš – 17, be to pėsčiomis nuo namų iki bibliotekos eiti užtrunka 40 minučių. Šeštadienis lieka vienintelė diena, todėl atrodo, kad ten būsiu pastovus šeštadienių lankytojas.

Stai ji - Bergeno biblioteka

Įėjus pro seno, bet dailiai renovuoto, pastato duris pasitinka reception‘as. Papasakoju darbuotojui, ko noriu ir gaunu užpildyti trumpą anketą. Įrašau lietuvišką adresą ir lietuvišką telefono numerį. Pasirodo reikia norvegiško adreso (kurio neprisimenu) ir norvegiško telefono numerio (kurio neturiu). Bet viskas labai lengvai išsisprendžia, nes darbuotojai ieško ne problemų, o būdų jas išspręsti. Vietoj telefono numerio užtenka įrašyti emailo adresą, o adresą pasakysiu kitą kartą, kai žinosiu (Manot sakysiu?) :D.

Gaunu bibliotekos kortelę, PIN kodą ir malonų „Have a nice day“. Esu pasiruošęs mokėti 20 kronų (Tourist Information‘e sakė, kad tiek reikia mokėti už narystę), bet niekas jokių pinigų neprašo. Hm. Neprašo tai neprašo. Leidžiuosi į pusrūsį, kur yra kompiuterių auditorija. Hm. Sistema čia man visai nepatinka: jei nori naudotis kompiuteriu prieš tai reikia rezervuoti laiką ir naršyti galima tik 30 minučių. Na, geriau nei nieko. Ir nemokamai. Paprastoj interneto kavinėj šis malonumas kainuotų mažiausiai 20 litų.

Apturėjęs pusės savaitės browsingą per pusę valandos, kylu į pirmą bibliotekos aukštą ir nusprendžiu apsidairyti. Anglų kalba čia atrodo lygiavertė, nes būtinai pamatysi kokią anglišką knygą, įsitaisiusią tarp norvegiškų. Man tai didelis pliusas, manau ateity pasiimsiu ką nors paskaitinėt. Šį kartą nuėjau į DVD skyrių ir išsirinkau tris DVD: apie Pirmąjį atominį reaktorių ir Černobylį, Nacių propagandinį filmą ir kažkokios dokumentikos apie Šiaurės Rusiją. Bet tai kokia jėga. Gali sau pasiimt ir visiškai nemokamai (labai neįprasta šitoj šaly) žiūrėt sau dvi savaites.

Jokių problemų ir no questions asked. Gal aš ten jiem nurodžiau fiktyvius duomenis ir dabar sau sėdžiu po obelim Lietuvos kaime ir džiaugiuosi pavogęs 3 DVD. Būtent taip mąstytų kokia sena bobšė lietuviškoj bibliotekoj ir apkritai nekalbėtų su užsieniečiu (čia dar, aišku, prisidėtų tai, kad ji angliškai nemokėtų). Tačiau akivaizdu, kad Norvegijoj dar egzistuoja kažkas panašaus į pasitikėjimą žmonėmis. Sweet.

Po bibliotekos nusprendžiau pradėti savo žygį po Bergeno muziejus ir lankytinas vietas. Vakar sėdėjau iki pirmos nakties ir sudariau sąrašą vietų, kurias noriu aplankyt. Suskaičiavau, kiek man tai kainuos ir atrodo, kad tą sąrašą teks sutrumpinti, nes viską aplankyti kainuotų 650 litų.

Bet apie pinigus dar negalvoju – šiandien pasirinkau 4 nemokamus muziejus. (Taip, čia net tokių yra). Na, jei atvirai, tai tik vienas iš jų nemokamas, kiti 3 tik studentus priima nemokamai.

Bergen Maritime Museum

Daug laivų modelių – didesnių ir mažesnių, senų ir visiškai naujų. Pirmam aukšte padaryta kažkas panašaus į laivo denį su dalim vidaus. Antram aukšte pro stiklinę sieną atsiveria Bergeno uosto panorama, balkonas už sienos ir vairas prieš ją sukuria iliuziją lyg būtum laivo deny.

Šiaip visai įdomu, bet jei reiktų mokėt už įėjimą, neičiau.

Bergen Muesum (Cultural History, Natural History dalys bei Sodas).

Pradedu Natural History dalim. Įėjimas atrodo daug žadantis. Daug mažų erdvių su nerealiu apšvietimu, moderniais stendais. Cunamio simuliatorius, real-time ekranas su žemės drebėjimų duomenim iš viso pasaulio. Žemės drebėjimų simuliatoriai. Vienas iš jų atrodo lyg bokso ringas, tik mažesnis. Į jį įlipus ir paspaudus mygtuką simuliuojamas žemės drebėjimas. Puiki pramoga vaikams.

Šalia yra dar nerealesnis daiktas: Lego plokštė, ant kurios iš Lego detalių gali pastatyti namuką, tada nustatyti žemės drebėjimo stiprumą, paspausti mygtuką ir žiūrėti, kaip griūva tavo namas. Sweet.

Daugiau šitam muziejuj nieko gero. Daug senų ekspozicijų su visokiom paukščių iškamšom ir pan. Lygiai tas pats, kas ir Tado Ivanausko muziejuj.

Sodas muziejaus kieme nerealus. Ir nemokamas, reikės ateiti kada paskaityt kokią knygą.

Toliau einu į Cultural History muziejaus dalį. Šitas atrodo didesnis. Daug visokių ekspozicijų. Bet nieko labai ypatingo. Bent jau nebuvo interaktyvių stendų, kaip muziejuj prieš tai.

Bergenhus fortress museum

 

Čia tas nemokamas visiems. Irgi turi daug ekspozijų, bet man ypač patiko viena apie Norvegijos okupaciją antro pasaulinio karo metu. Surreal. Sustoju prie vieno stendo. Pasigirsta sirena, tada autentiška radijo programa, skelbianti apie Norvegijos okupaciją. Sienoj išgręžta akies dydžio skylė. Žvilgteliu ir matau kažkokią betoninę sieną, ant kurios prikabinta dujokaukių. Toks jausmas, kad mane tikrai perkėlė į tuos laikus. Wow, po Vasa Muziejaus Stokholme, čia buvo antra muziejaus ekspozicija mano gyvenime, kurios nesinorėjo palikt.

Rodyk draugams

7 diena: Pradedam priprast

Praėjo jau 7 dienos ir viskas atrodo visai neblogai. Įsivažiavau į rutiną, dienos lekia gana greitai.

Po vakarykščio apsipirkimo supermarkete nusprendžiau pradėti viską skaičiuoti. Excelio pagalba tai visai paprasta, dabar žinau viską: kiek uždirbsiu, kiek ruošiuosi išleisti lauktuvėms ir bilietams atgal. Be to, nustačiau ribą, kiek galiu išleisti per dieną maistui – 70 kronų. O ir parduotuvėj ne taip baisu. Priimu kainas tokias, kokios jos yra ir nieko nebeverčiu į litus, nes tai būtų visiškai beviltiška.

Atrodo, keičiasi mano pinigų vertės suvokimas: jei kažkas kainuoja 10 ar 15 kronų, tai atrodo, kad kainuotų 1 ar 2 litus (tikra vertė atitinkamai 4 ir 6,5 lito). O 20 ar 30 kronų už prekę atrodo labai normali kaina (atitinkamai 9 ir 13 litų). Ir čia mes kalbam ne apie kokius didesnius pirkinius, o apie duoną, pieną ir panašius maisto produktus.

Kol šaldytvuvas dar puspilnis ir yra visokio junk foodo, atrodo, kad 70 kronų yra gana reali riba. Šiandien šios ribos neperžengiau, išleidau vos 57 kronas (24,3 lt): nusipirkau pieno, kažkokio pošlykščio ryžių gėrimo ir labai labai skanios silkės.

Įdomu, kaip seksis tilpti į 70 kronų ribas, jei reikės pirkti ir daugiau normalaus maisto.

Ištyrynėjęs visus turimus čekius, radau įdomių dalykų. Pasirodo, bendra pirkimo suma automatiškai suapvalinama iki 0 arba 5 po kablelio.

Iki šol niekaip neperprantu tų jų monetų, bet matyt jie neturi mažesnės nei 50 orių monetos, tačiau nustatydami kainas į tai neatsižvelgia.

Rodyk draugams

Ketvirta diena: Šokas

Visada žinojau, kad Norvegija yra brangi šalis. Bet prieš važiuodamas slaptai tikėjausi, kad tas brangumas yra sąlyginis ir kažkokiu būdu įkandamas lietuviui. Deja šios mano slaptos svajonės subliūško po pirmo apsilankymo supermarkete. Jau rašiau apie kolos buteliuką, kainuojantį 4,7 Lt. Šiandien ėjau „rimčiau apsipirkt”. Šiaip jau nusibodo tos visos vandeniu užpilamos sriubos ir košės, atsivežtos iš Lietuvos, tad nusprendžiau ko nors rimto nusipirkti. Veikiamas sentimentų*, nuėjau į Rimi. Mano sąraše – cukrus, pienas, duona, kas nors geriamo (ne, ne Martinis) ir kas nors pietums/vakarienei.

Įėjęs į prekybos centrą ir pamatęs kainas, užrašytas dešimtim ir šimtais, pasijutau lyg Čekijoj ar Estijoj, kur valiuta lito atžvilgiu yra gana silpna ir kur visas kainas reikia dalint iš 5 ar 10.

Ši iliuzija greitai dingsta, nes dalint reikia tik iš 2, o ir padalinus gaunu šoką keliančias kainas. Iš tikro tai toj Rimi pasijutau nelabai gerai, buvau ištiktas lengvo šoko ir noro grįžt į gimtą Maximą.

  • Pieno pasirinkimas mažas, vos kelios firmos. Imu liesą, nes pigiausias – 10,50 Kronų ~ 5 Litai
  • Duonos skyriuj nėra nei įprastos juodos duonos, nei batono. Mėtosi tik kažkas panašaus į sumuštinių duoną. 25 kronos ~ 12 Litų
  • Visai neturiu cukraus, tad imu kilogramą už 12,5 Kronų ~ 6 Litai
  • Mano žvitri akis užmato silkę majonezo padaže. Negaliu atsilaikyt. 300g kainuoja 15 Kronų ~ 7 Litai
  • Sultys brangios, imu Fantos už 16,5 Kronos ~ 8 Litai.
  • Va užtat maišelis kainavo tik 70 Orių, arba 35 centus :D

Iš viso išleidau 82,5 Kronas, šiek tiek mažiau nei 40 litų, ir, jei atvirai, nieko nenusipirkau. Va jum ir kainos. Paskui 40 minučių viską tempiau namo, nes autobuso bilietas kainuoja 9,85 lito.

* iš tikro tai akcija picom buvo, bet jos neradau, turbūt lenkai, kurių čia pilna, išpirko :)

Rodyk draugams

Antra diena: Bandom priprasti

Vakar vakare Bergeno oro uoste mane pasitiko šaunus norvegas – Odd‘as. Vingiuotais ir uolėtais šlaitais apjuostais Norvegijos keliukais važiavome į Bergeną. Štai čia Bergeno pramoninis rajonas, sako Odd‘as. Apsidariau – man labiau priminė naują miesto centrą Vilniuj. Pagyriau, kad jų pramonė labai švari… Pasiekus namus nusiteikiu pamatyti small apartament, dėl kurio buvom susitarę emailu. Einam aplink kiemą ir ateinam į virš garažo esantį mažą butuką. Visos mano baimės del spintos dydžio kambariuko be langų išgaruoja. Turiu beveik tikrą butą: atskiras įėjimas, didelis kambarys su virtuve, dušas, prieangis ir pats nerealiausias vaizdas pro langą – įlankėlė, už jos kalnai, dalis Bergeno.

Toks vaizdas pro mano langus

Kaip tikras lietuvis, iš savo lagamino pradedu traukti lašinius, dešras ir kitokius maistinės paskirties produktus – kad nesugestų. Atsidarau šaldytuvą ir nieko nesuprantu – jame imk, ko širdis geidžia – sulčių, pieno, kiaušinių, sūrio, dešros, kumpio, pomidorų, braškių džemo (gamyklinio, aišku).

Ateina laikas griūti į didžiulę IKEA lovą, tačiau už lango šviesu nors tu ką. Net pirmą valandą nakties čia „iki galo” nesutemsta.

Šiandien keliuosi anksti – 7 ryto. Nutariu pasivaikščioti aplinkui namą. Pasirodo, visas sklypas ir namas čia pastatytas ant kranto uolos, todėl veja (arba tai, kas turėtų, mano darbo dėka, virsti į veją) čia stačiai leidžiasi žemyn ir pasiekia krantą (sort of krantą, nes krantas čia reiškia uolos gabalą), yra net pieplauka. Valdų nei daug, nei mažai, labai sunku palygint, kai visas sklypas tokiam skirtingam aukšty.*

~ 9 valandą ateina Odd‘as, aprodo savo valdas ir pakviečia važiuoti į supermarketą, kad paskui žinočiau, kur rast. Dar užsukam į Vinmonopoli (ar pan.) parduotuvę. Norvegijoj, kaip ir Švedijoj, alkoholį (isskyrus lengvus alk. gerimus) importuot ir pardavinėt gali tik valstybinė įmonė – taip dirbtinai sudaromas monopolis. Visi žinom, kad monopolija vartotojui reiškia didesnes kainas. Čia jos LABAI didesnės. Kiekvienas nususęs butelys kainuoja triženkles sumas kronom.

Grįžtam namo. Gaunu darbų sąrašą ir 700 kronų „for starting”. Na, gyvenimas čia visai neblogas - su pilnu šaldytuvu maisto, pakankamai pinigų ir pačiu nerealausiu vaizdu dirbant. O dirbt visai nesunku – šiek tiek paravėt, paskabyt. Nors tas „šiek tiek“ sąlyginai – visom atliekom išnešt neužteko trijų glėbių…

Taigi, baigęs darbus, pietums sukirtęs didžiulį gabalą keptos vištos iš vietinio supermarketo egzotiniu pavadinimu „Safari“, nusprendžiau lėkti į centrą.

Nors dalis centro matosi iš „namų“, iki jo eiti užtrunka ~ 40 minučių, į jį važiuoja du autobusai, bet už pasivažinėjimą mokėti 23 kronas man pasirodo per brangu.

Pasivaikščioti čia visai įdomu – visur į akis krenta skandinaviška tvarka. Net mažiausioj pėsčiųjų perėjoj įrengti šviesoforai, nors gatve per valandą pravažiuoja kokie 3 automobiliai.

Centras prasideda nuo Bergeno Universiteto, arba Universitas Bergensis. Visos mažos ir stačios gatvelės aplink man kažkodėl primena filmuose matytą San Franciską. Žmonių beveik nėra, bet jų daugėja einant toliau. Užtinku gražų tvenkinį su dideliu fontanu per vidurį, tad įsitaisau ant suoliuko šalimais ir išsitraukęs fotoaparatą pyškinu mieguistas antis, gulinėjančias ant nepriekaištingai nupjautos žolės. Skandinaviška idilė. Viskas aplinkui taip „išlaižyta“ ir sutvarkyta, kad net nuobodu.

Traukiu toliau. Niekaip nesiseka aptikti nei Tourist Information, nei UNESCO kultūros paveldui priklausančio Brygeno, nei interneto kavinės. Ištroškęs užsuku į supermarketą. (Rema 1000 vadinasi). Vis dar nežinau tikslaus Lito ir Norvegijos kronos santykio, bet spėju, kad jis yra ~ 1:2, todėl visas kainas dalinu iš dviejų. Doh. Geriau jau kursas būtų 1:5, nes kolos buteliukas, kaip ir visi kiti gėrimai, kainuoja 11 kronų. Maisto, kainuojančio mažiau nei 30 kronų, čia nesimato. Na, pradžiai užteks ir kolos. Aptarnauja musulmonė, galvą apsirišusi savo tradicine skara.

Brygenas

Einu toliau, pats nežinodamas kur. Laimei, tolumoj pamatau Brygeną, nežinau, kaip jį tiksliai apibūdinti. Tai tiesiog eilutė medinių spalvotų namukų ant uosto kranto. Ši vieta labai populiari ir jos nuotraukos dedamos ant visų knygų apie Bernegą viršelių.

Prie Brygeno randu ir Toursit Information. Pagaliau. Visai kaip banke pasiimu numeriuką ir, susirinkęs visus nemokamus žemėlapius bei lankstinukus aplink, palaukiu ~ 20 minučių.

Gaunu norvegišką Bergeno autobusų schemą, man pasiūlo nusipirkt mėnesinį autobuso bilietą už 600 kronų, bet kažkaip atsisakau šio „super pasiūlymo”. Be to, gaunu patarimą nueiti į biblioteką, ten tapti nariu už 20 (taip , tik 20) kronų ir naudotis internetu nemokamai. Rytoj išbandysiu šitą dalyką, tikiuosi nekils jokių nesklandumų.

* Pataisa po savaitės darbo: valdų daug.

Rodyk draugams

Pirma diena: trys oro uostai, Kopenhaga, šaltis ir laiminga pabaiga

Skandinavija man visada patiko. Nenuostabu, kad po pirmo kurso sumąsčiau išvažiuoti dirbti ne į kokią JAV ar Airiją, o į Norvegiją. Išvykimo diena atėjo kažkaip labai natūraliai ir be jokios baimės, nesureikšminant fakto, kad tai pirmoji mano savarankiška 2  (ar net dar daugiau) mėnesių kelionė į užsienį. Iki Vilniaus oro uosto pametėjo FlyLAL pilotai, kurie dirba Kaune ir kiekvieną darbo dieną važiuoja į Vilnių – thanks to Zuokas&Co, pusė Vilniaus perkasta, tad važiuojam pro Trakus, vėliau pro visokius šunkelius, kol galų gale netikėtai atsiduriam oro uoste.

 

Iki skrydžio - 3 valandos. Išvykimo salė pusiau okupuota statybininkų, sklinda nemalonūs ausiai garsai – tikėkimės, tas prilipdytas „terminalas“ bus vertas nekaltų keleivių kančių. Pradedam Check-In‘ą, pereinam į „sterilią zoną“, ten dar laukiam pusantros valandos, sulaukiam paskutinių telefono skambučių, išsiunčiam paskutinius SMS, panaršom delfi.lt, lrytas.lt, pasitikrinam paštą, susinervinam, kad Jurėnienė vis dar neatsiuntė egzo rezų ir į lėktuvą. AirBaltic skrydis neprailgsta – jau po dešimties skrydžio minučių (t.y. vis dar kylant) praskrendam Kauną, o kažkur prie Baltijos krantų mes jau aukštai aukštai virš debesų, apačioj nieko nesimato. Suneramina piloto pranešimas, kad „Kopenhagoje 12 laipsnių šilumos“. Kaip tai dvylika??? Lietuvoj buvo ~ +30 visas dienas, tad aš su šortais ir marškinėliais. Paskutinės dienos prieš išvykimą buvo labai įtemptos, tad visai pamiršau pasidomėti oro sąlygomis.

 

 
 

          Apsiniaukusi Baltijos jūra prie Kopenhagos

 Po valandžiukės lėktuvas jau suka ratus aplink Kopenhagos oro uostą, aš šiaip ne taip pamatau garsųjį tiltą, jungiantį Daniją su Švedija. Mmmm, kaip gražu.

  Civilizacijos dėka, didesniems lėktuvams Kopenhagoj nereikia važinėti autobusais iš lėktuvo į oro uostą – čia lėktuvas privažiuoja prie „rankovės“. Nepaisant to, palikus lėktuvą temperatūros skirtumas nieko gero nežada – visai nieko gero…

Iki skrydžio į Bergeną lieka lygiai 7 valandos, todėl pagal planą turiu važiuoti į centrą, grožėtis nuostabia architektūra, pridaryti milijoną nuotraukų ir džiaugtis aplankius dar vieną Skandinavijos sostinę. Deja, mano planuose nenumatyta blogo oro tikimybė.

 Šiaip ne taip išsikapstau iš Kopenhagos oro uosto – masteliai ten nesuvokiami, ypač atvykus iš Vilniaus. Susirandu Informaciją ir gaunu Kopenhagos žemėlapį, tada išsikeičiu 15 Eurų, už iškeistus pinigus, ~ 70 kronų, bandau nusipirkti traukinio bilietą į centrą. Deja, niekur nerandu jokio kiosko, išskyrus automatinius aparatus. Kažkokie jie man painūs. Siūlo daugybę bilietų rūšių daniškais pavadinimais – renkuosi pirmą variantą, atsispausdinu du bilietus (pirmyn ir atgal) ir turiu mokėt kortele, nes, pasirodo, aparatas grynų nepriima.

Su bilietais klausimas išspręstas. Dabar leidžiuosi po oro uostu, į antrą kelią (track).

 

 

         Traukinių stotis po Kopenhagos oro uostu
 
 Jaučiuosiu lyg mažas vaikas, gavęs naują žaislą: už kelių minučių atskrieja modernus aptakių linijų traukinys. Įlipu vidun. Be jokio garso ir be jokios vibracijos traukinys pajuda ir per kelias minutes išvysto 100-130 km/h greitį.  

 

   Visai greitai traukinys išnyra į žemės paviršių, sustoja keliose tarpinėse stotelėse ir už 17 minučių aš stoviu centrinėj Kopenhagos traukinių stoty. Košmarėli, kokia kultūrų mišrainė! Pasijutau lyg koks kaimietis į miestą pasižmonėt atvažiavęs: turkų, arabų, vietinių juodaodžių, vietinių indų – ko tik norit. Pasidedu savo krepšį saugojimo kameron, už tai sumoku 30 Kr, šiaip kainuoja 25, bet aparatas grąžos tai neduoda. Arba mokėk daugiau, arba negausi nieko. Hrrr.

 

Viską sutvarkęs, pagaliau išeinu į Kopenhagos centrą. Pirmas jausmas – šalta. Atrodau lyg Kopenhagą su kokia Maljorka sumaišęs. Anyway, žemėlapis dantyse, fotikas ant kaklo, dokumentai kišenėj, kažkur dar skėtis ir lekiu sau Kopenhagos aikštėm, senamiesčio gatvelėm ir šiaip užkabariais.

 

 

 Ateina momentas, kai man pasidaro tikrai šalta. Šalia McDonald's. Užsuku vidun. Didžiulės eilės. Bet tai gerai, nes turiu laiko išsirankioti visas kišenėse likusias kronas. Valio, galiu sau leisti nusipirkti net visą kompleksą už 49.90 Kr. Taigi, sėdžiu antram McDonald's aukšte Kopenhagos centre, siurbčioju kavą, paimu pakelį cukraus Kristinai ir nebežinau, ką daryt. Piniginėj liko vos kelios Orės (aceit centai), kurių, tikriausiai, net save gerbiantis valkata neimtų. Lyg šalčio nebūtų gana, pradeda lyti. Žemėlapis sako, kad yra kažkokie rūmai dar toliau paėjus. Tenka rinktis: šiltas ir saugus oro uostas ar šlapios ir šaltos Kopenhagos gatvės. Kadangi dar yra kokios 5 valandos iki skrydžio, nusprendžiu tęsti pasivaikščiojimą.

 Sukandęs dantis ateinu į dar kažkokią aikštę, pasidaro vėl labai šalta, tad lendu į metro. Metro – dar viena mano manija. Jei būnu mieste, kuriame yra metro, stengiuosi jį pamatyti net jei man ir nereikia niekur važiuoti. Tokiu būdu jau mačiau Berlyno, Varšuvos ir Prahos metro. Labai įdomu pamatyt, kaip ten viskas vyksta. 3 atskiri eskalatoriai nuveža mane giliai giliai po žeme.  Stotis naujutėlaitė, traukiniai automatiniai, su dvigubom durim. Koks grožis… Galėčiau žiūrėt ir žiūrėt. Bet jau sušilau. Lipu lauk į kokią tai aikštę. Jokių rūmų nematau. Šiaip jei oras būtų geras, nepailsdamas ieškočiau ir juos rasčiau. Bet 12 laipsnių oro temperatūros ir lietaus man jau užtenka, tad patraukiu atgal į traukinių stotį. Grįžtu šiek tiek kitu keliu, tad dar pamatau Tivoli atrakcionų parką – viliojančiai atrodo tie amerikietiški kalneliai vidury miesto.

 

 Patyrinėjęs traukinio bilietus pradedu galvoti, kad jie, pirkau juk du, negalioja. Informacijoj tą patvirtina: nusipirkęs buvau du bilietus, galiojančius valandą. Kitaip sakant, juos nusipirkęs gali važiuot skersai išilgai, bet po valandos reikia mesti juos lauk. Šaltas Information darbuotojos „Sorry“ man tikrai neatpirks 28,5 kronų.

 

Šį kartą bilietų automatas atsisako priimti tiek Visa, tiek Mastercard (visai gal ir logiška, dar keista, kaip aniem dviem nusipirkt užteko pinigų), o grynų, kaip žinia, neliko. Hm. Tenka eiti ir išsikeisti dar 5 Eurus. Tada skubėti į Ticket Office,  kuriame bilietą nusipirkti laukiau ~ pusvalandį. Užtat turiu konkretų bilietą, konkrečiam traukiniui ir konkrečiam laikui.

 Sėdžiu sau laimingas ir atsipūtęs 5 kely, kur, pasak Ticket Office darbuotojos, turėtų atvažiuot traukinys. Į kelią ateina turistų grupė. Lietuviškai šnekančių turistų grupė. Teiraujasi manęs, kokia kalba šneku ir tik iš trečio karto mano atsakymą „lietuvių“ supranta kaip „lietuvių“, o ne šiaip kaip kokį neaiškų žodį. Pasijuokiam, kad Danijoj neliko danų. Hm, paaiškėja, kad jie irgi traukia į oro uostą. Tik vėlesniu traukiniu. Peršasi logiška išvada: laukiu ne tam kely. Bėgu pažiūrėt į ekraną – exactly, maniškis važiuoja į 7 kelią. Lekiu į 7.

 


Sėdžiu sau laimingas ir atsipūtęs 7 kely. Ekrane rodoma viskas, kaip ir turi būt: “17:15 Kastrup/Airport”. Kiek vėlėliau 
ekrane pasirodo kažkokia daniška frazė su prierašu „15 min“. OK. Tarkim, kad čia reiškia, jog traukinys vėluos 15 minučių. Jau ir 17:30, o traukinio kaip nėra, taip nėra. Žvilgt į ekraną, o ten nebėra jokio Kastrupo, kažkoks kitas miestas ir kitas laikas.

Pradeda šiek tiek užknist. Bėgu į viršų, ten dar didesniam ekrane matau, kad mano traukinys nukreiptas į 6 kelią ir vėluos 18 minučių.

 

Uždusęs ateinu į 6 kelią. Galiausiai atvažiuoja traukinys tik šitas kažkoks senesnio modelio, išorėj neturi lentelių su maršrutu. My God, net senukai lietuviški traukiniai ant priekinių stiklų turi užrašus su kryptimi, kur važiuoja. Iš kur man žinot, kad čia tas traukinys, jei tuos prakeiktus kelius pakeitė 3 kartus? Dėkui Dievui, šalimais pasimaišo kažkoks geležinkelietis - paklaustas, ar traukinys važiuoja į oro uostą, jis pasimeta, apsidairo ir kažkaip neryžtingai patvirtina. Na, bandom.

 

 

  Pasirodo, traukinys buvo tas. 
 

So, sušalęs, nieko gero nepamatęs ir šiaip demoralizuotas aš vėl oro uoste. Šį kartą Departures salėj. Visai netikėtai nelauktai (kai visi pinigai išleisti) pamatau Starbuck‘s. Ne nu. Dar niekad nebuvau matęs jos. Bet sveikas protas nugali ir daugiau pinigų nekeičiu, jei grįšiu per Kopenhagą, būtinai čia ateisiu ir prisipirksiu kavos sau ir kolegom. Be to, kur buvęs, kur nebuvęs oro uosto gale pasimato Hiltono viešbutis.

 

Check-in eilė nusizigzaginus per pusę salės. Visai nenuostabu: 4 Check-In punktai aptarnauja visus SAS ir jų partnerių skrydžius. Šiaip gana keista, nes Kopenhagos oro uoste turbūt daugiau nei pusę skrydžių vykdo SAS ir jų partneriai. Kai jau sulaukiu savo eilės, paaiškėja, kad visai nereikėjo joje laukti, nes įsiregistravęs buvau jau Vilniuj (na, čia juk mano pirmas jungiamasis skrydis). Gerai, kad laiko sočiai, nes dar tenka palaukti nemažoj eilėj Security Check'e. Galiausiai patenku į nesuvokiamo dydžio išvykimo salę. Kur ten salę. Sudėkim kokius 3 Vilniaus Akropolius ir gausim Kopenhagos 3 Terminalo išvykimo salę (o taip, be šio yra dar 2 terminalai). Esu kažkur per vidurį, dešinėj – A ir B raidėm žymimi vartai, kairėj - C ir D. Dideliam ekrane laukiu, kol bus nurodyti mano skrydžio vartai. Nuo to daug priklauso, nes iki D arba A vartų nueiti pėsčiomis čia užtrunka ~ 10 minučių, nepaisant to, kad pusė kelio sudaro judantys takai. Ekrane eilutė „To be announced“ pakeičiama „A20”, tad  suku dešinėn ir braunuosi pro minią keleivių. Vartus šiaip ne taip pasiekiu, tad dabar jau galima tikrai atsipalaiduot. Šengeno dėka, nebėra jokios pasų kontrolės, viskas, ko reikia - bilieto šaknelė.  Lėktuve gaunu vietą pačiam gale, kur pro langą matosi nei daugiau, nei mažiau – raudonas reaktyvinis variklis. Pagaliau pakylam iš šlapios, šaltos ir baisiai painios Kopenhagos.

 

Dešimties kilometrų aukštyje šviečia saulė, todėl nuotaika kaip mat pasitaiso. Dar geriau tai, kad leidžiantis saulė nepasislepia už debesų, nes tų debesų čia papraščiausiai nėra. Leidžiamės Bergene. Viskas vyksta labai sklandžiai, nes iš esmės nieko nevyksta. Nereikia tikrinti pasų, nereikia nieko deklaruoti, tiesiog eini į priekį ir piktdžiugiškai džiaugiesi esąs ES, o ne kokios Rusijos pilietis.

 

Taigi, per pirmą kelionės dieną išleidau:


 20 Eurų:

  • 28,5*3 Kronų traukinio bilietams
  • 30 Kronų tašiuko saugojimui
  •  49,90 kronų Big Mac kompleksui su kava vietoj kolos
  •  6 Kronas atvirutei

    Šiaip galėjau sutaupyt 33,5 Kronas. Tikiuosi Norvegijoj, kur viskas dar brangiau, nemėtysiu pinigų, kur papuola.

Rodyk draugams

Savaitė ir lekiu!

Sesija baigėsi. Atėjo vasara. O studentai vasarą skina braškes kur nors už jūrų marių (bent jau tuo giliai įsitikinęs vienas mūsų dėstytojas, kuris “Braškėmis” vadina studentus, laikančius sesiją anksčiau.)

Aš irgi keliu sparnus ir lekiu į legendomis apipintą Norvegiją. Na, braškių neskinsiu, tik šiaip darbuosiuos pas vieną norvegą - žolytę papjausiu, dar kokį darbelį nudirbsiu.

Pagrindinis šios kelionės tikslas - nupirkti du norvegiškus megztinius su elniukais arba kitais norvegų liaudies motyvais. Taip pat per 7 valandas tarp skrydžių noriu pamatyt Kopenhagą, po to išmaišyt Bergeną, kuriam (arba prie kurio) gyvensiu ir suprast, kodėl ten, po velniais, viskas taip brangu.

Kadangi, kaip matote, važiuoju ten ne kalno pinigų parsitempt, o pamatyt pasaulio ir išbandyt save, nusprendžiau sukurti šį blogą. Fotiką ir laptopą imsiu su savim, interneto ieškosiu kur tik galėsiu ir kaip įmanysiu, tad galit tikėtis čia visko pamatyt.

Stay tuned.

Mantas

Rodyk draugams