BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Grįžus į Lietuvą

Mano lėktuvas iš Kopenhagos vis žemėja ir žemėja, kol skurdūs Vilniaus priemiesčio pastatai pasidaro visiškai matomi. Tokių jau seniai nebuvau matęs, tiesą sakant, buvau visai apie juos pamiršęs. Bet jie niekur nedingo, jie, atrodo, visus 2 mėnesius laukė, kad galėtų man priminti ne tik apie save, bet ir apie šalį, kurioj stovi.

Išlipu iš lėktuvo. Šilta. Visai kaip prieš du mėnesius.

Oro uoste labai ramu. Savo lagaminą pasiimu vos perėjęs pasų kontrolę, tačiau įtari pasienio darbuotoja sustabdo mane ir pasiteirauja, ką nešu keliuose maišeliuose, kuriuos atsinešiau iš lėktuvo. Mano atsakymas “Suvenyrus iš Norvegijos” jai pasirodo aiškus ir jai daugiau nieko iš manęs nereikia. Keista bobšė.

Oro uoste mane pasitinka tėvas. Sėdam į mašiną ir važiuojam ne namo, o tiesiai į Paluknį. Jau kitą dieną čia prasidės 11-tas lėktuvo AN-2 sąskrydis. Kadangi esu  dalyvavęs  5-tame, 7-tame, 9-tame, ir 10- tame sąskrydžiuose ir kadangi šis organizuojamas Lietuvoje, negalėjau nedalyvauti. Tai iš esmės ir lėmė mano kelionės atgal datą.

Paluknys yra vieta, kurioje niekada nesu buvęs. Į ją veda stebėtinai geras kelias iš Vilniaus.

Vos pusvalandis važiavimo ir aš stoviu kažkur vidury plyno lauko. Kažkur toliau - didelis miškas. Aplink jau zuja

šiek tiek uodų, su kuriais neteko susidurti jau du mėnesius.

Šiandien čia vyksta tik pasiruošimo darbai, tad aš nesu ilgai reikalingas. Gaunu instrukcijas, kaip nuvažiuoti namo, sėdu į automobilį ir lekiu Kauną.

Namuose viskas atrodo neatpažįstamai pasikeitę. Ech, net neturiu laiko įsivažiuot ir kitą rytą tenka vėl pakuotis, apskambinti grįžusius ir nedirbančius kursiokus į kompaniją ir dundėti Lietuvos  keliais ir keliukais.

Ketvirtadienį pradedam AN-2 sąskrydį.  Kitos trys dienos pavyksta tikrai šauniai, nuveikiam daug dalykų, pamatom 17 beveik antikvarinių AN-2, pabūnam Vilniaus rotušėj ir padarom daug foto:

Mus sužavi švedų lėktuvas. Įdomu, kodėl?

Vaidinam demokratiją Grūto parke

Kaip ironiška…

Pamatom Trakus iš oro

Kolegės prie Trakų pilies

Vėlų sekmadienio vakarą grįžtu namo šiek tiek ilgesniam laikui - savaitei.

Per savaitę tenka
apsiprasti Lietuvoje ir pasiruošti kelionei į Kretą. Ilgai laukiau dienos, kai visi kartu išlėksime normaliai pailsėti, nes paskutines tokias atostogas turėjome labai labai seniai. Visgi savaitė prabėga greitai ir sekmadienį išlekiam į Europos pietus.

Lipdamas iš lėktuvo Herakliono oro uoste nusiteikiu temperatūrų šokui, panašiam, kurį patyriau praėjusiais metais Turkijoj, bet oro temperatūra Kretoj ne ką didesnė nei Lietuvoje - 30 laipsnių.

“Supermarketas” prie viešbučio

Prie mūsų paplūdimio

Mūsų mažas ir tylus paplūdimys

Hersonisos - mažas miestelis, prie kurio gyvenome, vakare

Knoso rūmai - vienintelė vieta, apie kurią žinojau, skrisdamas į Kretą

Matala - mažas miestelis salos pietuose su nerealiu paplūdimiu

Agios Nikolaos, labai gražus uostamiestis salos šiaurės rytuose.

Ši kelionė buvo šiek tiek varginanti, nes ne tik kepinomės saulėje (šito labai trūko po vasaros Norgėje), bet ir nemažai keliavome, o derinys kelionės+saulė+karštis man kažkodėl sukelia galvos skausmą ir nuovargį. Vis dėlto patirti įspūdžiai viską atperka šimteriopai…

Po šių dviejų mažų kelionių, baigiu vasaros ir kelionių sezoną. Dabar tenka grįžti jau ilgesniam laikui.

Rodyk draugams

Dar šiek tiek muzikos

Dar šiek tiek muzikos, kurią Norvegijoj nepaliaudamos grojo manio mėgiamiausios radijo stotys - Radio1ir Energy.

Sichelle - Fuck Deg

Paolo Nutini - New Shoes

Erik og Kriss - Den Låta

 

Josefine - Perfect



Michael Bublé - Everything

Rodyk draugams

Pakeliui namo

Rugpjūčio 8-ąją mano žadintuvas suskamba pusę penkių ryto. Šiaip jau labai nekenčiu tokių ankstyvų kėlimųsi ir jei reikia taip anksti keltis dažniausiai iš viso normaliai nemiegu (kaip buvo skrendant į Rygą), tiesiog vartausi ir kas pusvalandį žiūrinėju į laikrodį, kad nepavėluočiau.

Bėgioju po keistai tuščius namus, sugrūdu paskutinius daiktus į lagaminą ir pamatau, kad kieme jau vaikštinėja taksi vairuotojas. Taksi man iškvietė dar iš vakaro. Keista, kad jis atvažiavo 10 minučių anksčiau. Neverčiu jo laukti (tiksliau bijau, kad jis manęs nesulaukęs išvažiuos) ir išbėgu paskui. Užrakinu namus ir padedu raktelį “under the mat”.

Už vartų stovi taksi automobilis. Ir ne šiaip sau koks automobilis, o naujutėlaitis (dar blizga) Mersedesas. Prie jo stovi baltais marškiniais ir kostiumo kelnėmis pasipuošęs vairuotojas - atrodo, tik ir laukia, kol galės paimti mano lagaminą ir įdėti jį į bagažinę.

Įlipam į vidų. Jis jau žino, kur man reikia, todėl tik pasitikslina: “Busstasjonen?”, “Yes, Busstasjonen” - atsakau. Jis kažką sumaigo GPS imtuvo ekrane ir pradeda važiuoti. Šiek tiek leidžiamės, pravažiuojam  beveik kas dieną lankytą Laksevag Supermarketą, paskui vėl kylam į mažą kalniuką, sukam į pagrindinę gatvę ir važiuojam tiesiai. Tokiu metu aplink nėra nė vieno žmogaus, nė vieno automobilio. Ir nė vieno bandymo važiuoti daugiau nei 50 km/h.

Už kelių minučių baigiasi mano rajonas, Laksevag , tada sukam į dešinę ir kylam ant vieno pagrindinių Bergeno tiltų, už jo neriam į beveik kilometro ilgio tunelį ir išlendam prie pat autobusų stoties. Kaip lengva važiuoti, kai iš esmės reikia žiūrėti ne į kelią, o į GPS ekraną, kur rodomas kiekvienas kelio vingis ir posūkis…

Už šį 10 minučių pasivažinėjimą sumoku apie 80 litų. Pasiimu lagaminą, užsidedu kuprinę, pasitikrinu, ar turiu lėktuvo bilietą ir einu į autobusų stotį. Ji visiškai tuščia, todėl pasijuntu nejaukiai, net pamanau, kad taip anksti nevažiuoja jokie Flybussen - bet šią mintį greitai išmetu iš galvos, nes Flybussen aikštelėj jau lūkuriuoja keletas ankstyvų turistų.

Žmonių renkasi vis daugiau ir daugiau, kol galiausiai atvažiuoja ir pats Flybussen. Už bilietą į oro uostą sumoku apie 30 litų. Tai pigiau, nei važiuoti su taksi iš namų tiesiai į oro uostą.

Oro uoste viskas vyksta sklandžiai, aš net atgaunu 11 procentų PVM pagal Global Refund sistemą už pirktą kuprinę ir suvenyrus - niekas čia nesikabinėja prie nereikalingų daiktų, jauna panelė tik greitai žvilgteli į prekes, atidaro kasą ir atiduoda grynus pinigus. Už juos vargiai atsiperka kelionė iš namų į oro uostą, bet vis tiek smagu.

8:15 mūsų pustuštis lėktuvas leidžiasi Kopenhagoj. Oro uoste greitai susirandu toGo kavinę ir nusiperku pusryčius. Mmmm, noriu ir dabar to nerealaus sumuštinio.

Kopenhagos oro uoste man jau niekas labai ir nebeįdomu - kuo greičiau noriu namo ir esu labai pozityviai nusiteikęs.

09:35 mus pradeda laipinti į lėktuvą. Aplink jau girdžiu daugiau lietuvių nei danų kalbos ir kažkodėl esu laimingas (Taip visada būna, kai išgirsti gimtą kalbą po ilgo laiko). Tiesa, mano neblėstantį pozityvumą bando atakuoti lėktuve nugriebto Lietryčio straipsniai apie lietuvius, Britanijoj valgančius gulbes ir kažkokią kastuvu apdaužytą kaimo gyventoją. Dar perverčiu L.T. ir tiesiog pasišlykščiu kvailais paistalų “straipsniais”.

Jaučiu, kad mūsų lėktuvas pradeda žemėti, greitai priskrendam Lietuvos pakrantę, praskrendam virš Kuršių Nerijos ir Kuršių marių, vėliau - Kauno ir galiausiai tupiam Vilniuj.

***

Skridau 1350 kilometrų, pakeičiau vieną laiko juostą, bet man atrodo, kad aš vis dar negrįžau. Ir nežinau, ar kada nors grįšiu.

***

Vėliau savo bloge parašysiu apie tai, ką aš veikiau likusią vasaros dalį ir apie tai, kaip man sekasi Lietuvoje ir ką aš manau apie ateitį.

Rodyk draugams

Prieš išvykstant

Bilietu į Vilnių pasirūpinau dar prieš savaitę. Jį teko įsigyti senam geram SAS Ticket Office, Bergeno oro uoste. Įėjęs į oro uostą, dar dvejojau, ar eitį į Norwegian, ar į SAS. Bet SAS jau išbandytas ir laiko patikrintas, todėl renkuosi jį. Dar maloniau nustebina panelė* Cruz, kuri, atrodo, tik ir laukė manęs sugrįžtant. Ji maloniai pasisveikina ir iš karto pasiteirauja, kaip man sekėsi Rygoje.

Neblogas aptarnavimas, a?, - aš čia buvau prieš kokį mėnesį, bet ji ne tik prisimena mane, bet ir visą istoriją su mano bilietais.  Esu šiek tiek sutrikęs, todėl išlemenu trumpą “Everything went OK”. Ji nusišypso ir pasiteirauja, kuo galėtų padėti šį kartą. Greitai išpyškinu “I need a ticket to Vilnius on the following Tuesday”. Žodį Vilnius specialiai ištariu kaip Vilnius, o ne suanglintą ‘Vilnijas”, bet jai jokių papildomų klausimų nekyla (šiaip jau norvegam tas Vilnius nieko per daug nesako, nebent pamini Lietuvą ir jie tada logiškai išmąsto, kad čia gali būt šalies sostinė).

Ji greitai suranda man skrydžio kainą. 2400 kronų. Maždaug tiek, kiek man kainavo skrydis į Rygą. Tik pirmyn ir atgal. Labai keista, todėl nesusilaikau nemandagiai paklaust “Are you serious?”, nors ir taip aišku, kad panelė Cruz klaidų nedaro. Ji pasisiūlo paieškot skrydžių ne tik antradienį, bet ir pirmadienį bei trečiadienį. Trečiadienį skrydžiai gerokai pigesni - “tik” 1800 kronų. Nelieka nieko kito, tik pirkti, kol ir šitas nepabrango iki 2400 kronų.  Į priekį atskridau už 560 litų, atgal skrisiu už šiek tiek daugiau nei 800. Nors nėra čia ko stebėtis, vien aptarnavimo mokestis čia atsieina 120 litų.

Vis dėlto aš negaliu nustoti žavėtis panele Cruz. Ji viską daro taip greitai ir užtikrintai, viską išdėsto taip aiškiai ir suprantamai. Negana to, ji puikiai šneka angliškai. Negalėjau jos už tai nepagirti.  Ji tik nusijuokia ir atsako: “Well, the fact that I’m British, surely helps here”. Keista, kaip aš anksčiau nesusiejau jos britiškos pavardės ir to malonaus ausiai britiško akcento. Na, gal nepagalvojau, kad į Norvegiją dirbti važiuoja ne tik lietuviai, bet ir britai.

Po tokio aptarnavimo visai nesigailiu pasirinkęs SAS.

***

Paskutinį pirmadienį oras pasitaiso, todėl gaunu ilgai lauktą ir paskutinę progą nudažyti terasą. Likusį darbo laiką iš esmės jau nieko nepadarau - bet kelios valandos vis tiek nieko nepakeis. Per pietus užsižiūriu iš bibliotekos parsineštą filmą Jarhead (likimo ironija - tik paskutinį savaitgalį Bergeno bibliotekoj radau atskirą DVD filmų skyrių, kur galima namo pasiimti net 5 DVD filmus).

Vidury dienos sutinku kaimynę, kuri su savo šešiamečiu anūku per mūsų kiemą traukia žvejoti. Ji užklausia: “So you are a very rich man now, aren’t you?”. Tokio klausimo nesitikiu ir net nežinau, ką jai atsakyt, todėl tik nusijuokiu. Ji man dar palinki sėkmės Rygoje:

- “So goodluck for you in Riga”.

- “Ammm, but I live in Vilnius”. - sutrikęs atsakau

- “Ahh, sure that’s the capital of Latvia”

- “It’s actually Lithuania”. - pataisau

Ji nuo to nė kiek nesusigėsta ir toliau man kažką pasakoja. Dar pamenu, kaip atvažiavęs jai tris kartus pakartojau Lietuvos pavadinimą, bet, akivaizdu, to jai neužteko, kad įsimintų…

Po valandžiukės ji grįžta atgal ir rankose laiko kažkokią žalią žuvį. Ne šiaip sau žalią, o akivaizdžiai paveiktą kažkokių cheminių medžiagų (nenuostabu - juk ten uosto teritorija). Žuvis atrodo tikrai nekaip, tačiau mano kaimynė dar turi vilties, kad čia tokia žuvies rūšis - sako eis pažiūrėt į kažkokią žuvų enciklopediją. Sėkmės…

***

Vakare ateina laikas galutiniam atsiskaitymui. Gaunu visus pinigus + man grąžina visus pinigus už lėktuvo bilietą ir dar prideda kelis tūkstančius kronų extra. Nieko sau… Po to Oddo žmona dar paklausia, per kiek laiko būčiau tiek uždirbęs Lietuvoj. Mintyse suskaičiuoju ir pagražinęs atsakau, kad per 4-5 mėnesius. Jos veido spalva keičiasi mano akyse ir jai nereikia nieko sakyti, nes aš suprantu, ką ji mano. Norvegijoj tie pinigai, kuriuos gavau, būtų uždirbami per kokį pusę mėnesio, o ne per du…

***

Galiausiai vakare išlekiu apsiprekinti. Šiek tiek rūbų, šiek tiek suvenyrų, juodų saldainių ir originalių marškinėlių. Vis dėlto kažko trūksta, todėl nusprendžiu apsipirkimą tęsti ir antradienį.

Antradienį oras vėl visiškai prastas - bet tai jau įprasta. Ryte nuvažiuoju į biblioteką, atiduotu viską, ką turėjau ir paaiškėja, kad nėra jokios numatytos narystės nutraukimo procedūros, maloni darbuotoja tik praneša, kad savo bibliotekos kortelę galiu pasilikti atminimui.

Po bibliotekos sugalvoju nuvažiuoti į vieną didžiausių prekybos centrų Bergene - Lagunen. Odd’as sakė, kad jo atidarymo metu tai buvo didžiausias prekybos centras Norvegijoj. Nežinau kada tai buvo, bet tai tikrai teikia daug vilčių. Tokio dydžio centrai čia sutelkti toli už centro, autobusas važiuoja ilgiau nei pusvalandį ir leidžia man paskutinį kartą pasigrožėti Norvegiška aplinka. Vis dėlto pats prekybos centras yra visai neįspūdingas. Du aukštai ir daug niekam nereikalingų parduotuvių. Nieko gero čia nerandu, tik sugaištu pusę dienos. Mūsų Akropoliai tirkai geresni.

Grįžęs į centrą, dar pasivaikštau po centrines parduotuves, paskui grįžtu namo ir namiškiams nuperku šiek tiek norvegiško maisto  šalia esančiam prekybos centre.

Vėliau laukia lagaminų pakavimas ir namų tvarkymas.

*nepatvirtintais duomenimis

Rodyk draugams