BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

43-a diena: lenkai mano kieme

Taip taip, kur buvę, kur nebuvę lenkai ėmė ir lyg niekur nieko pradėjo
darbuotis mano panosy. Jau maniau, kad čia visur mano teritorija, kad esu
vienas ir nepakartojamas darbuotojas, tvarkantis ir prižiūrintis visas šitas
valdas. Bet kur tau!

 Viskas prasidėjo prieš dvi savaites, kai grįžęs iš Rygos pamačiau kokį tai
darbininką, rausiantį griovį prie namo. Iš pradžių galvojau, kad čia Oddas
pasamdė norvegą, kad iškastų tą didžiulę degalų cisterną, kuri buvo naudojama
namui šildyti ir dabar tapo nebereikalinga. Per daug dėmesio į jį nekreipdamas darbavausi sau žemiau esančiam
gėlyne. Netikėtai išgirdau vieno žodžio klausimą ­– „ Polak?“ . Pakėliau akis
ir pamačiau šitą darbininką, persisvėrusį per sienelės kraštą ir žiūrintį žemyn
į mane.

 Minučiukę nesupratau, kokia kalba čia manęs klausia. Galėčiau prisiekt, kad
čia lenkiškai „Lenkas?“. Norvegiškai skambėtų kaip nors „Polen?“. Bet tai iš
kur norvegas moka lenkų kalbą? Na, tikriausiai čia jis išmoko vieną šitą žodį,
kad galėtų pašiept konkurentus iš pigios darbo jėgos šalies. Kol visos šitos
mintys perbėga mano galvoj, mes žiūrim vienas į kitą. Aš galiausiai atsakau
klausimu „You mean Polish?“. Jis tik linkteli galvą – akivaizdžiai nemoka anglų
kalbos. „No I am not Polish“ – įsižeidęs atšaunu. Kas aš jam toks, kad mane
lenku  laikytų – ir iš viso, kodėl aš
būtinai turiu būt lenkas? Gal aš slovakas arba čekas arba koks amerikietis? Jis
nusišypso ir neuina sau. Keistas norvegas, tikrai keistas norvegas.

 Praėjusią savaitę, kol atvažiavo kranas ir šiaip ne taip tą cisterną
iškėlė, šitas darbininkas buvo dingęs. Šią savaitę jis vėl pasirodė su dviem
savo kolegom. Aš kaip tik dažiau lauko kėdes ir stalą visai prie pat tos vietos,
kur buvo iškasta ta cisterna.

 Nieko neįtardamas nugirdau jų ir Oddo pokalbį. Ir vos nepradėjau garsiai
juoktis, kai supratau, kad Oddas šneka norvegiškai, o jie – lenkiškai. Na,
šiaip ir reikėjo tikėtis, kad čia lenkai, nes norvegai, dirbantys tokius
darbus, jau išnyko. Bet vaizdas tai tikrai juokingas: vienas šneka norvegiškai,
kitas lenkiškai ir abu vienas kitą supranta. Nors čia turbūt labiau padeda
gestų kalba: lenkai skėsčioja, mosuoja rankom, atrodo tuoj ims ir pakils į
dangų.

 Bet šiaip tai nieko blogo apie lenkus negaliu pasakyt – atvirkščiai, jų
tarpusavio pašnekesiai man sukelia kažkokią nostalgiją. Lenkų kalba kažkodėl
man tokia savotiškai artima – labai norėčiau ją išmokt – net labiau nei švedų
ar norvegų. Keista. Tų lenkų man net pagailo. Pradeda darbą ankščiau nei aš,
baigia – vėliau nei aš ir jie nedaro valandos ilgio pietų pertraukos. Neaišku,
kiek laiko jie jau čia dirba, neaišku, kiek laiko dar dirbs, neaišku, kaip
jiems čia sekasi gyvent nemokant nei norvegų, nei anglų kalbos. Jop, neatrodo,
kad jų gyvenimas čia labai lengvas.

 

Rodyk draugams

42-a diena: maistas ir supermarketai

Gaila pripažint, bet per tas 42 Norvegijoj praleistas dienas netapau
norvegiško maisto ekspertu. Tačiau
tų 42 dienų visai užtenka bent jau pamatyti, kokį maistą žmonės perka
supermarketuose bei kokį valgo išėję į miestą.

 

Junk Food‘as čia labai populiarus: kas antram patvory čia į valias gali
prisižiūrėti naudotų McDonald‘s hamburgerių pakelių ar SevenEleven kavos
puodelių (taip, patvoriuose čia yra šiukšlių – kuo toliau nuo centro, tuo
daugiau). Centre, be dviejų McDonald‘s ir dviejų BurgerKing restoranų, yra daug
mažų vietinių parduotuvių (pvz. SevenEleven), kur be paprasto maisto galima
nusipirkti kavos, šaltų gėrimų, hamburgerių ar picos išsinešimui.  Ir toks maistas labai pigus, pvz. komplekso
kaina Burger King‘e prasideda nuo
16 litų – tik apie du kartus daugiau nei Lietuvoj. Maistas paprastuose
restoranuose ir kavinėse yra žymiai brangesnis, iš dalies dėl to, kad centre
labai daug turistų. Patiekalų kainos prasideda nuo
40-50 litų, o normaliai pavalgyt turbūt reiktų ir
visos šimtinės.

 Būtent todėl taupūs norvegai, išėję pasivaikščioti į miesto centrą, neina į
restoranus ar kavines - jie nusiperka gabalą picos, kolos ir sėda ant kokių
laiptų arba įsitaiso ant vejos ir smagiai sau sukemša greitus pietus. Išrankesni
nueina į supermarketą, nusiperka mažą vienkartinį grilį, mėsos kepimui,
paruoštų salotų, įsitaiso ant tos pačios vejos ir pasidaro pikniką miesto
centre. Labai įdomu stebėti Bergeno centrą šeštadienio popietę – atrodo, kad
visas miestas susirinko į centrą pagulinėt saulėj, pavalgyt ir pažaist kokį
mini futbolą parke.

 Apskritai, maistas išsinešimui čia labai populiarus: net ir paprastą dieną
gali pamatyt kokią merginą, einančią gatve ir kartu valgančią kokį kiniečių
patiekalą iš kartoninės dėžutės.

Dabar jau turbūt visi galvojat, kad pusė norvegų yra nutukę ir netelpa pro
autobuso duris. Bet taip nėra. Aš net manau, kad lietuviai labiau kenčia nuo
nutukimo nei norvegai, nors pastarieji suvalgo daug daugiau junk food‘o. Iš
kitos pusės, kuo cepelinai geresni už junk food‘ą? Per didelį kalorijų kieki
norvegai labai greitai sudengina: einant gatve mane būtinai pralenkia bent keli
bėgigai ir keli profesionalūs dviratininkai. Reikia tik įsivaizduot, kiek
žmonių lankosi sporto klubuose.

 ***

 Supermarketai čia šiek tiek skiriasi nuo mūsiškių – nežinau tik į gerą, ar
į blogą pusę. Dažnai pasigendu čia savo Maximos XXX, kur galima rasti viską ir
prekę rinktis pagal daugelį kriterijų. Čia nemačiau dar nė vieno tokio didelio
supermarketo. Tokių tikriausiai yra tik už miesto.

 Įėjus į kiekvieną supermarketą visada pasitinka Pantautomat‘as. Šis
automatas „suvalgo“ naudotus stiklinius ir plastikinius butelius ir atspausdina
atitinkamos vertės kvitą, skirtą pirkti supermarkete. „Pant“ yra lietuviško
užstato atitikmuo. Tik čia jį reikia palikti ne tik už stiklinius, bet ir
plastikinius butelius. Todėl 4×1,5 L kolos pakuotė, kainuojanti 40 kronų, iš
tikro kainuos 50 kronų, bet 10 kronų bus galima susigrąžinti, atidavus keturis
kolos butelius Pantautomat‘ui. Paprasta, greita, efektyvu ir tausoja gamtą.

 Supermarketuose labai daug pusgaminių ir greitai paruošiamo maisto. Man tai
labai praverčia, nes nereikia galvot, ką valgyt pietums ir pan. Nors ilgai
tokio pagaminto maisto nepavalgysi - jis sąlyginai brangus ir jį pirkdamas
turėčiau pamiršt savo 70 kronų per dieną limitą. Dešrelės, nors jau įgrisusios
iki gyvo kaulo, lieka vienintelė išeitis. Ir jos visai pigios – kažkada
kilogramą nusipirkau už 9 litus – akcija buvo. Nors geresnės kainuoja daug
daugiau.

 Kai kuriuose prekybos centruose yra salotų barai. Visa esmė tame, kad pats
gali susimaišyti savo salotas iš pateikto daržovių ir padažų asortimento.
Kilogramas tokio malonumo kainuoja apie 50 litų. Yra ir jau pagamintų bei
supakuotų salotų, nors jų pasirinkimas labai menkas. Čia ypač populiarios
bulvių salotos – Potetsalat. Be jų dar galima rast krevečių, itališkų (morkos
ir majonezas) ir dar kelių rūšių salotų. Šios supakuotos salotos yra gana
pigios, pakuotė kainuoja nuo 5 iki 11 litų, tačiau nepasakyčiau, jog labai
skanios. Pusę jų turinio sudaro majonezas. Ir ne koks Hellman‘s, o akivaizdžiai
pagamintas kokiam norvegiškam pusrūsy.

 Aš tiesiog myliu sūrį, bet čia prasti reikalai su juo. 250 gramų pakuotė
kainuoja 13 litų, o jei nori skanesnio ir daugiau, teks sumokėt ir 20-30 litų.
Šiaip kokios dešros ar sūrio kilogramo kaina čia maždaug prasideda nuo 40-50
litų.

Mano mėgstamiausia duona yra Fotballbrod. Blogai  tik, kad ne visada jos būna. Ir apskritai, į
vakarą prekybos centruose duonos čia kartais nelieka. Jos užsakoma nedaug – tik
tiek, kad užtektų vienai dienai, todėl duona čia visada būna labai šviežia,
minkšta ir traški. Norvegiška duona čia parduodama nepjaustyta, bet kiekvienam
prekybos centre yra pjaustymo aparatas, tad jei nori, gali išsimt duonos kepalą
iš maišelio (kuris, beje, visada būna paliktas atviras) ir susipjaustyt.

 Prekybos centre į akis labai krenta šviežut šviežutėlės daržovės. Maximos
triguba kokybės kontrolė, palyginus su norvegiška, gali slėptis krūmuose. Čia
nereikia raustis pomidorų dėžės dugne norint rast padorų pomidorą. Čia jie visi
puikūs – gali rinktis nebent pagal dydį. Panašiai ir su kitom daržovėm. Už šitą
puikumą, aišku, ir susimokėt atitinkamai reikia. Kilogramas pomidorų kainuoja
apie 15 litų, agurkas – 6 litus. Užtat kilogramas bananų kainuoja tik
7
litus.

 Prekybos centruose visada turi pasirinkimą: pigus ir prastas arba brangus
ir geras. Pavyzdžiui, poprastės ir kažkur prekybos centro kampe užkištos
apelsinų sultys kainuoja 2,5 lito, o skanesnės ir prie pieno šaldytuve sudėtos
– 7 litus. Todėl, jei gerai išniukštinėsi visą prekybos centrą ir rasi pačias
pigiausias prekes, yra tikimybė, kad apsipirksi už 30-40 litų – panašiai kaip
Lietuvoj. Skirtumas tik tas, kad stalas tikrai neluš nuo produktų gausos. Jei
bandyčiau paįvairinti racioną ir pirkti brangesnių ir įvairesnių produktų,
kaina išaugtų iki šimtų litų. Kartais man būna baisoka žiūrėti į norvegus,
prisikroviusius pilną vežimėlį prekių – už tai, kas Lietuvoj kainuotų kokį
šimtą litų, čia jie moka ~ 400-500 litų. Minimali lietuvio alga vienu
apsipirkimu.

Rodyk draugams

38-a diena: Saulėlydis

Laptopas tyliai leidžia Jurgos „Saulę vandeny“,
aš stoviu prie lango, geriu šaltų it ledas apelsinų sulčių ir matau patį
nerealiausią mano matytą saulėlydį. God, I love this country.

 

 

Rodyk draugams

36 diena: šis bei tas apie Norvegiją

***

Šviesios naktys. Iš pradžių buvo labai keista užmigti, kai
lauke beveik visiškai šviesu, bet pripratau. Šiuo metu Bergene sutemsta apie
pusę dviejų arba antrą nakties. Kuo toliau į Norvegijos šiaurę, tuo šviesesnės
naktys. Galiausiai, pačiam Norvegijos viršuj vasarą niekada netemsta ir saulė
niekada nenusileidžia.

Va šita fotkė daryta pusę dviejų nakties:

 ***

Go BRANN, Go! Pirmą kartą pamačiau BRANN pavadinimą
Galeriet prekybos centre. Vienos parduotuvių iškaba skelbė „BRANN“. Užėjęs į
vidų pamačiau daugybę marškinėlių, megztinių, kepurėlių, suvenyrų ir šiaip
visokio brangaus šlamšto su BRANN logotipu. Teko paklaust pardavėjos, kas, po
velniais, tas BRANN. Pardavėja viską išsamiai papasakojo: BRANN yra Bergeno
futbolo komanda, pernai užėmusi pirmą vietą nacionaliniam finale. Bergeniečiai
labai didžiuojasi BRANNU, visai kaip kauniečiai Žalgiriu. Kažkada buvau centre,
kai BRANN‘as laimėjo kažkokias rungtynes: užė, ošė Bergeno barai, į centrą
pasipylė baltai-raudoni sirgaliai, net taksi automobiliai visą vakarą važinėjo pasikabinę
dvi BRANN vėliavėles ant stogo. O galiausiai, vienam prekybos centre radau
pirkti Fotballbrod BRANN. Sugalvok tu man – BRANN duona. Bet ji tikrai labai
skani ir gana pigi (tik 7 litai), todėl nuo to laiko ant mano stalo puikuojasi
tik BRANN duona.
Krimst, krimst.



 ***

Vėliavos. Pirmą mano dieną Norvegijoj į akis labai krito visur kabinamos Norvegijos
vėliavos. Prie kiekvieno nuosavo namo yra gana aukštas vėliavos stiebas.
Paprastą dieną ant jo kabo ne tikroji Norvegijos vėliava, o kažkokia jos pailgo
trikampio formos versija. Miesto centras tiesiog perkrautas Norvegijos vėliavom
– kur pasisuksi, visur būtinai bent vieną pamatysi. Jaunavedžių automobiliai
čia puošiami ne kokiais neskoningais blizučiais, o Norvegijos vėliavom.
Daugelio įmonių logotipuose įkomponuota Norvegijos vėliava. Net agurkai
prekybos centre čia įpakuoti į Norvegijos vėliavom puoštą plėvelę. Va čia tai didžiavimasis
savo šalim.


 

Jaunavedžių automobilis su Norvegijos vėliavom ir didžiulė vėliava ant Floyen viršaus:


 ***

Turistai.Norvegija yra
didžiulis turistų magnetas – į ją plūsta daugybė žmonių. Ir ne tik vokiečiai ar
britai. Aną kartą, kai skridau iš Bergeno į Kopenhagą mačiau net du Naujosios
Zelandijos piliečius. Vien atskristi jiem čia užtruko apie parą. Sunku net
įsivaizduot tokio skrydžio kainą. Kai skridau atgal, mačiau didelę grupę vietoj
nenustygstančių jaunų meksikiečių. Bet ten buvo ne tie meksikiečiai, kurie
nelegaliai migruoja į JAV, o tie, kur rodo per serialus - baltaodžiai ir
akivaizdžiai turtingi.



Kai geras oras, visas Bergeno centras tiesiog kunkuliuoja. Gali išgirsti
visokiom kalbom kalbančių turistų – daugybę turistų. Kavinėse ir restoranuose
sunku rasti vietą atsistėsti, padavėjai nespėja visų aptarnauti. Ir nereikia
pamiršti, kad tuose restornauose patiekalų kainos prasideda nuo 50 litų, o
kavos puodelio – 10 litų. Aną dieną net per žinias mačiau reportažą, kuriam
australė skundėsi nežmoniškom Norvegijos kainom. Bet kainos, atrodo, neturi
jokios įtakos turistų srautui. Lėktuvais, kruiziniais laivais, keltais,
autobusais, traukiniais, automobiliais bei namukais ant ratų turistai vasarą
okupuoja Norvegiją.

Pilnas žmonių Bergeno centras:

 ***

 Saugumas. Nežinau kodėl, bet būdamas Norvegijoj aš
jaučiuosi visiškai saugus. Galiu grįžinėti namo gan vėlai ir visiškai
nesibaiminti būti užpultas ar apiplėštas. Norvegijos gide skaičiau, kad per
savaitę čia vidutiniškai įvykdoma tik viena žmogžudystė, o ir ta dažniausiai
Oslo imigrantų rajone. Čia gana sunku pamatyti policijos automobilį ar
policijos pareigūną – nežinau, kur jie visi pasislėpę, tikriausiai nelabai turi
ką veikti. Vis dėlto Bergenas yra nemažas, Norvegijos mastais, miestas, todėl dauguma
vietinių čia rakina duris ir turi įsirengę apsaugos sistemą. Tačiau lauke prie
namų palikti neužrakintą dviratį visai įprasa, nieko baisaus, jei netyčia liks
pamiršta ir kokia žoliapjovė.

Rodyk draugams

auto Norvegija

Nepaisant to, kad automobiliai
Norvegijoj labai brangūs (dėl didelių
vyriausybės taikomų mokesčių), neatrodo, kad norvegai labai dėl to kentėtų. Šeimoj turėti bent 2 automobilius yra ne
koks, lietuvio akim žiūrint,
išpuikimas, o veikiau standartas. Nors tie
2 automobiliai nėra būtinai suprantami kaip vyro ir žmonos. Vienas
jų gali būti koks prabangus Lexus, Mercedes Benz ar pan. ir naudojamas tik
išskirtinėm progom – nuvažiuoti į kokį pobuvį, svečius, restoraną ar teatrą.
Kitas gali būt daug senesnis –
6-10 metų senumo – visai toks pats, kokį mes įpratę matyt Lietuvoj. Pastarasis
naudojamas kasdienėms reikmėms – nuvažiuot į darbą, apsipirkt ir pan.  Šeimoj gali būt ir daugiau automobilių. Mano
šeimininkas, pavyzdžiui, dar turi ir trečią automobilį, kurį naudoja didesniem
daiktam pervežti, pvz. kokiam didesniam pirkiniui, žoliapjovei ir pan. Tokio
tipo automobiliai Norvegijoj ženklinami žaliais numeriais ir gali turėti ne
daugiau dviejų sėdimų vietų.

Žaliai ženklinti automobiliai čia sąlyginai populiarūs, nes, pasak mano
norvego, jie pigiau atsieina, – reikia mokėt mažiau mokesčių. Nežinau, kokie
čia mokesčiai, bet matyt jie turi kokį automobilio mokestį ar kažką panašaus.

Ant kiekvieno automobilio priekinio stiklo yra prilipintas AutoPass‘as –
mažas plastikinis daikčiukas, kuriame įmontuotas silpnas radijo siųstuvas. Nors
keliai Norvegijoj nėra mokami, tačiau atskirose vietose gali būti įvedamas
vietinis mokestis, skirtas surinkti lėšų kokio nors projekto įgyvendinimui. Norvegai
yra gana užsispyrę žmonės ir atrodo, kad jie nebaigs gerinti savo ir taip gerų
kelių tol, kol po kiekvienu kalnu nenuties tunelio. Būtent todėl čia pilna
vietų, kur reikia susimokėti už važiavimą. Autopass‘as labai palengvina visą
mokėjimo procesą: privažiavus vietą, kur reikia mokėti, tavo AutoPass‘as
nuskaitomas ir mažam šviesofore užsidega žalias pliusas arba raudonas minusas.
Viskas vyksta nesumažinant greičio. Simple as that. Kaip supratau, metų gale į
namus ateina sąskaita, susumavus visus apsilankymus tokiose mokamose vietose.

Norvegijos gatvėse pilna naujutėlaičių automobilių. Man ypač patinka SAAB.
Čia jie labai populiarūs, ir mano subjektyviu vertinimu
čia jų net
daugiau nei Volvo. Aišku, kam pirkt Volvo, jei finansinės galimybės leidžia
nusipirkt SAAB?  

Nors pats Norvegijoj nevairavau, atrodo, kad vairuoti čia žymiai smagiau
nei Lietuvoj. Esu jaunas vairuotojas ir man dar reikia daug praktikos, kad
išmokčiau vairuoti be to šlykštaus streso, kuris lydi mane visada, kai tik
išvažiuoju į perkrautas Kauno gatves. Taip, darau klaidų – ir gana nemažai –
bet tai nereiškia, kad mane reikia aplenkti ir pradėti rėkti bei grūmoti kumščiu,
nesustojant signalizuoti, nepraleisti ir t.t. ir t.t. Visa mano vairavimo
patirtis Lietuvoj, išskyrus tą kartą kai vairavau naktį ir nebuvo nė gyvos
dvasios, varo mane į neviltį.

Norvegijoj vairavimas visiškai kitoks. Čia viskas vyksta žymiai lėčiau,
atidžiau, atsargiau, protingiau. Čia vyrauja pagarba kitam. Dar nebuvo nė
karto, kad manęs nepraleistų perėjoj – dažnai automobilis sustoja dar net
nepriėjus kelkraščio. Taip ir lieki žmogus nesupratęs, ar čia mano gražios akys
taip paveikė vairuotoją, ar šiaip jam gera nuotaika. Dėl šito buvo labai keista
Latvijoj ir bus keista kai grįšiu namo, nes aš neprisimenu nė karto, kai mane
praleido pėsčiųjų perėjoj prie namų Kaune.

Bergene daug siaurų ir vingiuotų gatvelių, kur nelabai įmanoma prasilenkt
dviem automobiliam. Mačiau daug tokių situacijų. Visose, nė nemirktelėjus,
kažkuris iš vairuotojų pavažiuoja kelis metrus atgal ir su šypsena palydi kitą
vairuotoją. Jokių problemų. Jokių žudančių žvilgnsių, grūmojimų kumsčiais ir
rusiškų keiksmažodžių.

Rodyk draugams

Foto niekad nebus per daug

16 diena: Reach for the top

Vėlyvą šeštadienio rytą, kaip jau įprasta, išskubėjau į Bergeno biblioteką. Atiduot peržiūrėtus DVD, panaršyt internete, pasiimt naujų DVD ir knygų. Savo 3 DVD, kurių aš visgi nepavogiau ir nesidžiaugiau jais po obelim Lietuvos kaime, darbuotoja priima labai šiltai ir nekyla jokių problemų.

Kiek kitaip sekasi su internetu. Šį kartą bandau pats rezervuoti laiką naršymui. Neišeina. Žygiuoju pas informacijos darbuotoją, sėdinčią visai šalimais. Problema tame, kad bibliotekai vis dėlto privaloma nurodyt galiojantį norvegišką adresą. Kol duombazėj jo nėra, nieko negaliu daryt. Šį kartą buvau tam pasiruošęs – užrašau savo adresą, o šauni darbutoja dar prideda pašto kodą, kurio aš, aišku, nežinojau.

Vėl einu rezervuot laiką. Tačiau niekas nesikeičia - mano kortelės numerio vis dar neatpažįsta. Antrą kartą einu pas jau pažįstamą informacijos darbuotoją. Ji pakeičia PIN kodą ir pati rezervuoja laiką savo kompiutery. Na, atrodo, viskas turi veikt. Einu į auditoriją ir sėdu prie savo PC. Vedu savo kortelės numerį ir PINą, tačiau gaunu jau girdėtą atsakymą – Invalid username. Hrrrr.

Trečią kartą einu pas jau labai pažįstamą bibliotekos darbuotoj. Trečią kartą su ta pačia problema – ironiškas žvilgsnis ir atsainumas yra mažiausia, ko iš jos tikiuosi. Tačiau norvegė sako štai ką: „That must be the system error, it had happened in the past, I‘ll fix it right now“. Ji dar kartą viską patikrina, rezervuoja man kitą kompiuterį, pati neueina prie jo, įregistruoja mane ir grįžta šypsodamasi: „It‘s all right now, you can use it“. Nebuvo nei atsainumo, nei ironiško žvilgsnio, manęs net neišvarė iš bibliotekos. Jo. Stoviu sau išsižiojęs ir išmekenu nusususį anglišką „Thank You“.

Vis dėlto aš lietuvis, o ji norvegė. Čia ir yra visa esmė. Galvodamas apie bibliotekos darbuotoją vis dar įsivaizduoju kokią seną Stalino laikų bibliotekavą, kuri visam šitam reikale būtų arba visą laiką murmėjus sau po nosim (čia geriausias variantas) arba pradėtų rėkt, kaltint nemokšiškumu ir pan. arba apskritai išvarytų iš bibliotekos ir dar į nepageidaujamų asmenų sąrašą įtrauktų. Nors žiūrint iš norvegiškų pozicijų, čia nieko nuostabaus neįvyko. Toks jos darbas: padėti žmonėms, spręsti problemas ir visą šitą daryti ne su panieka ir atsainumu, o su šypsena ir nuoširdumu. Na, aišku, ji dar ir atlygį, lietuviškais standartais, milžinišką gauna.

Gaunu 25 minutes (5 minutes suvalgė visa šita maišatis) nemokamo interneto. Bėgioju iš vieno puslapio į kitą, ir galų gale nieko doro nenuveikiu. Lietuviška logika liepia eiti prie rezervacijos kompiuterio ir rezervuoti dar 30 minučių. Tačiau šį kartą sistema atpažįsta mano kortelės numerį ir dar prideda „You exceeded the reservation limit“. Na, bent jau pabandžiau.

Einu į antrą aukštą ir pasiimu net 5 DVD, kurie tikrai labai įdomūs ir verti dėmesio. Be to, randu Rough Guide to Norway, kurį norėjau pirkti Lietuvoj. Dar paimu knygą „The Last Kinf of Scotland“ bei vieną apie antrą pasaulinį karą Norvegijoj. Mmmm, kiek visokių gėrybių šitoj bibliotekoj. Man ji pradeda labai labai patikt. Noriu tokios Lietuvoj. Na tik, aišku, be tos 30-minučių-interneto-per-dieną politikos.

Užteks bibliotekų. Einu į lauką. Nuostabi diena. Bergeno centras kaip niekad gyvas: minios žmonių, aikštės centre kažkokia maža protesto akcija, aplinkui šmirinėja visokio plauko gatvės prekeiviai, kurie man kažkodėl nekelia pasitikėjimo. Įdomiai atrodo mergina ant laiptų, esančių aikštės šone, surengusi savo kompaktinių diskų išpardavimą. Ranka rašytas plakatas skelbia „I‘m moving, please buy my CD‘s, good price“.

Sėdu ant suoliuko ir pradedu vartyti The Rough Guide to Norway, sužinau daug įdomių dalykų, išmokstu net kelis norvegiškus žodžius, bet, atrodo, jų neprireiks. Dabar jau pradėjau su visais kalbėt angliškai net neklausdamas „Do You speak English“. Visi čia šneka angliškai ir neatrodo, kad jiems tai būtų neįprasta.

Hm. Visa diena prieš akis. Nemokami muziejai, kaip žinia, jau aplankyti. Kadangi kol kas dar nesu pasiryžęs pradėti lankyti mokamų obkjektų, nusprendžiu pasivaikščioti ten, kur dar nebuvau, - rytinėj miesto daly. Nežinau, kaip ta dalis vadinasi, bet žinau, kad ji įsikūrus kalvos ar, lietuvio akim žiūrint, kalno papėdėj. Siauros gatvelės, kaip tikruose kalnuose, čia zigzaginasi ir kyla kažkur į patį viršų. Aplink jas pilna norvegiškų medinių namukų.

Pradedu nuo Floibanen stoties. Floibanen yra funikulierius, kuris kelia į patį šios kalvos – Floyen - viršų. Iš šio taško viršūnės net nesimato, bet ji ir nėra mano tikslas. Kylu siaurom, zigzaginėm Bergeno gatvėm. Kuo toliau einu, tuo geresnis vaizdas atsiveria. Vis dėlto niekaip nerandu pakankamai geros vietos nuotraukoms.

Einu jau apie 20 minučių, bet vis dar nerandu geros vietos nuotraukoms. Staiga baigiasi gyvenamas rajonas. Prasideda kažkoks parkas. Nežinau, nei koks čia parkas, nei kur veda pagrindinis jo takas. Eit pirmyn ar grįžt? Klausimas, kuris man, deja, neegzistuoja. Eisiu tol, kol patenkinsiu savo smalsumą ir rasiu pakankamai gerą vietą, iš kurios matytųsi visas miestas.

Takas statėja, eiti darosi vis sunkiau, be to, baigėsi vandens atsargos. Parkas kažkaip nejučiom ėmė ir pasikeitė į paprasčiausią mišką ant kalvos. Kažkur šone ūžia miestas. Aš vis dar kopiu. Miško takas sukasi kairėn, dešinėn, kairėn, dešinėn. Netikėtai pamatau rodyklę su užrašu „Floyen“.

Dar kelios minutės ir aš stoviu ant vienos iš aukščiausių Bergeno kalvų. Wow. Pats to nežinodamas ir neplanuodamas ėmiau ir užkopiau. Jei būčiau žinojęs, kur einu, būtų buvę daug sunkiau – Floyen iš miesto centro atrodo tikrai gana aukštas kalnas.

Ant kalno mane pasitinka ne kokia šiukšlių krūva, o išblizgintas restoranas ir nuostabi apžvalgos aišktelė. Visas miestas po mano kojom. Pridarau daugybę nuotraukų ir rimtai svarstau galimybę duoti pailsėti savo kojom - leistis žemyn Floibanen funikulierium. Bet prieš tai einu nusipirkt atsigert.

OK. Paprasto vandens buteliukas, kainuojantis 9 litus, sugrąžina mane į realybę ir aš nebesvarstau galimybės duoti pailsėti savo kojom ir leistis žemyn Floibanen funikulierium.

Nusileidau žymiai greičiau ir lengviau, nei užlipau. Tačiau pareiti namo užtruko pusantros valandos.

Rodyk draugams

Geriausia, ką pavyko pagauti