Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2007-08-07

54 diena: Pabaiga

Publikuota: Kita

Tai atrodo viskas. Mano darbas ir gyvenimas Norvegijoj baigtas. Rytoj,
lygiai vidurdienį grįžtu į gimtą kraštą. Dėl to ir liūdna, ir linksma. Šiaip
labai nemėgstu pabaigų, išskyrus kelis retus atvejus, pvz.: mokyklos pabaigą.

 Šiek tiek nervuoja, kai turi palikt vietą, kurioj kelis mėnesius gyvenai,
dirbai, kur pripratai prie (ne)normalių kainų, (ne)normalaus klimato, kur
pamatei ir patyrei nerealių dalykų, kur gavai nemažą dozę excitment‘o, kurio
taip trūko namie, kur viskas buvo +/- nerealu ir nepakartojama.

  Pirmam savo blogo įraše radau tokių
įdomybių: „Pagrindinis šios kelionės tikslas
- nupirkti du norvegiškus megztinius su elniukais arba kitais norvegų liaudies
motyvais. Taip pat per 7 valandas tarp skrydžių noriu pamatyt Kopenhagą, po to
išmaišyt Bergeną, kuriam (arba prie kurio) gyvensiu ir suprast, kodėl ten, po
velniais, viskas taip brangu.”

 Dabar, tikriausiai, laikas apžvelgt, kaip čia viskas man pavyko.
Pagrindinis kelionės tikslas, deja, įgyvendintas tik iš dalies. Megztiniai
pakeisti marškinėliais. Nes niekaip nesisekė rast tokio megztinio, kuris bent
iš dalies būtų panašus į nešiotiną ir turėtų elniukų.  Tie senoviški norvegiški mezgimo raštai yra
kažkokia tragedija – gerai jiem ten kalnuose ir kaimeliuose su jais vaikščiot
kai niekas nemato. O pas mus Kaune – Europos madų sostinėj –, kaip
Petruškevičius sakė,  pabadyk su tokiu
išlįst į lauką – iš karto būsi pirštais užbadytas. Negana to, jie ir kainuoja
nežmoniškai daug, patys prasčiausi ~ 300 litų, o bent kiek labiau panašūs į
normalius ~ 600-800 litų.

 Kaip sekės pamatyt Kopehagą turbūt primint nereikia. Nemanau, kad aš ten
kažką labai pamačiau – tik sukandęs dantis aplėkiau aplink centrą.

 Kita vertus, Bergeną išmaišyt tai tikrai pavyko. Centrą pažįstu kaip penkis
savo pirštus, žinau kas, kur, kaip ir kada. Iš esmės tai jau laikau Bergeną
savo miestu.

 Suprasti, kodėl Norvegijoj viskas taip brangu, tikriausiai, yra sunkiausias
dalykas. Kaip būsimas ekonomistas, būčiau linkęs daryti prielaidą, kad dideles
kainas čia labiausiai įtakoja labai brangi darbo jėga, dideli mokesčiai ir
visokie vyriausybės apribojimai, griežtos taisyklės, dirbtinis monopolijų
sudarymas ir t.t. (How boring, huh?).

  Bet šiaip, pagyvenęs čia du mėnesius
visiškai pripratau prie kainų ir turiu pripažint, kad visi tie kasdienio
vartojimo produktai nėra tokie ir brangūs, turint galvoj mano atlyginimą. Be
to, rūbai, kompiuteriai, mobilūs telefonai, kelionės ir pan. čia kainuoja tiek
pat, kiek pas mus, kai kuriais atvejais net mažiau.

  ***

 Kai gyveni Lietuvoj, atrodo lyg būtum mažam muilo burbule – nelabai
įsivaizduoji, kas darosi aplinkui, kaip žmonės gyvena užsieny, ką jie (ne)turi,
kaip jie įsivaizduoja savo ateitį ir t.t. Bet gyvendamas Norgėj gavau galimybę
ištrūkt iš to muilo burbulo ir pamatyt viską pats. Be to, turėjau daug laiko
pamąstyt apie save, savo ateitį ir savo šalį. Bandžiau žiūrėt įvairiai.
Bandžiau būt optimistas ir pesimistas. Bandžiau būt realistas. Bet visais
atvejais išmąstydavau vieną ir tą patį.  

 Lietuvoj galim pasikabint Europos Sąjungos vėliavą, pasivadint sparčiausiai
augančia ekonomika, didžiuotis milžinišku studentų skaičium ir girtis savo
Maximom. So what? Nobody cares. Esam maža Europos provincija. Esam skurdi
valstybė. Labai skurdi valstybė. Mūsų vidutinis atlygis yra protu nesuvokiamai
mažas. Net neverta kalbėt apie minimalų atlygį. Mūsų miestai ir miesteliai
merdi, mūsų turizmo sfera yra visai neišvystyta, mes neturim normalaus oro
uosto, normalaus keleivinio jūrų uosto, nė normalaus stadiono. We live in a
crap. Šitą gali pamatyt ir būdamas Lietuvoj, bet išvažiavus į Vakarus šitas
vaizdinys pasidaro toks aiškus, toks skaidrus, kad pasidaro tikrai baisu ir
liūdna.

 Kokio velnio likt Lietuvoj? Na, iš tikro palikt šeimą ir draugus būtų labai
sunku. Tai, manau, stipriausias veiksnys, lemiantis, kodėl dar turim likusių
protingų žmonių. Jei šito veiksnio nebūtų, believe me, Lietuva man būtų tik
vasaros atostogų šalis.

 Na, bet kol kas aš lieku Lietuvoj. Dar yra daug laiko.

 ***

 In the meantime, lėksiu į cetrą paskutinį kartą pasivaikščioti, nupirkti
paskutines lauktuves ir paskutinį kartą pasidžiaugti šita nereali šalim.

 

Ačiū, kad skaitėt mano blogą,

Mantas


Atgal į: 54 diena: Pabaiga